Lino pasakojimas kaip pieno pakeliai lipo į aukščiausią Vakarų Europos viršūnę.

Paskambino Vaidas, salo Linai reikia vado į Monblaną. Na aš ten nebuvęs, kompanija gera lengvai ir sutikau pavadovauti. Iš tikrūjų apie Monblano kalną nedaug žinojau. Težinojau tiek kad tai nėra techniškai sudėtingas kalnas, pagrindinis priešas tai aukštis, na kad dar yra mirties koluaras, kur krenta akmenys.

Šiek tiek pasiklausinėjęs buvusių susidariau nuomonę apie ši kalną, sudariau kopimo planą.

Išvykome išnuomotu mikroautobusu, kadangi visi vairuotojai, Gintas dar ir gitarą pasiėmė, tai kelionė neprailgo.

Arvydas nuo mūsų vyko atskirai, vijosi skrisdamas lėktuvu, vėliau atsilikęs vieną dieną prisivijo mus kai dėl aklimatizacijos ėjome į radialinį pasivaikščiojimą, teisingiau kabarojimasį uolomis ir nusileidimą ton pačion stovyklon.

Į Šamoni miestelį atvykome vakare, beieškodami nakvynės sutikome kalnų gidę, kuri mus visus sužavėjo ir papasakojo, kad aukštai daug sniego ir ten nėra lengva. Na mes taip lengvai nepasiduosim. Išsimiegoję keltuvu pasikeliame iki 1801 toliau pėsčiomis, aplinkui gėlės žydi paukščiai čiulba.

Praėjome keletą namelių, Rustemas, gailiai žiūrėdamas į akis karštligiškai ieškojo nakvynės, tai čia tai ten rasdamas patogias aikšteles palapinėms. Bet aš stebėdamas bendražygių savijautą ir nuotaikas sugebėjau visus nuvesti iki namelio 3167 Refuge de Tete Rousse. Kažkaip kalnų liga per daug nepasireiškė, vakarienę valgėme visi. Nuotaika gera. Pagal pirminį planą čia turėjome atsirasti tik kitos dienos vakare.

Ryte išeiname į aklimatizacinį pasivaikščiojimą, tikslas palypėti aukščiau. O čia daugiau kur lipti nėra kaip tik link sekančio namelio. Paimame apraišus virvę pietukus ir patraukėme viršun. Žmonių tikrai daug, net gėda kad mes jiems maišomės tik stengdamiesi aklimatizuotis. Lipam lenkdami daugelį. Tik keletas gidų pralekia pro mus prisirišę klientus kaip veršiukus išraudusiais veidais. Šie lipikai didžiausias pavojus kopiantiems,tempiami veršeliai nebemato, kur stato kojas, jiems iš po kojų lekią kruša įvairaus dydžio akmenų, tie savo ruožtu byra ant žemiau kopiančių.

Ir šią dieną neturėdami aiškaus tikslo užlipome iki namelio 3817 Refuge de l’Aiguille du Gouter, ten išgėrę arbatos, pasvarstėm, kad būtu gerai likti ir ryte kopti į viršūnę, nes oro prognozės rodo, kad dar kitą dieną oras suges. Aišku, kad svarstyti galime, bet aš nusprendžiu leistis žemyn ir nedurniuoti. Su aukščiu nepajuokausi, jau ir taip kai kurie skundžiasi galvos svaigimu ir pats jaučiu aukščio poveikį. Taigi leidžiamės, nusileidimas techniškai nesudėtingas, nors daugeliui nebandžiusiems uolinio laipiojimo atrodo kraupiai, bet vyrai sugeba įveikti baimės jausmą tai mes nusileidžiame laimingai. Kirsdami koluarą kabiname virvę dėl žemyn krentančių akmenų. Apačioje jau laukia mūsų Arvydas. Nakvojame toje pačioje vietoje, Nakvynės vietoje sutinkame dar vieną lietuvių grupę, vadovaujamą Aido Bubino. Vienas mūsų grupės narys atsisakė lipti į viršūnę. Fiziškai tikrai būtu pajėgęs, bet nusileidus apačion, vėl atgal kilti tingėjosi, kalnų liga baidė, nes ten aukščiau visiems jautėsi.

Ryte jau su visu svoriu kylame vakarykščiu keliu. Stebiu Arvyda, jis aukštį staigiau pagavo tai ir savijauta jo prastesnė. Bet viskas normoje ir mes neskubėdami, nors ir daugelį aplenkdami pakylame iki 3817 Refuge de l’Aiguille du Gouter. Virš jo įsirengiame stovyklą, teisingiau patobuliname, anksčiau įrengtą. Dirba visi nes žino, kad darbas padeda įveikti aukščio poveikį, iškasėme net urva-virtuvę valgyklą. Matome, kad genda oras. Prasideda pūga, statume vėjo sieneles, atkasinėjame užpustytas palapines, verdame valgyti, taupome benziną, karts nuo karto einame į trobelę žaisti kortomis, kur bandome prisijaukinti namelio šeimininkus nesvetingus prancūzus, Rustemo nuomone „даже хуже чем руские“. Ginto ir Andriaus pastangų ir jumoro dėka ledai pralaužti, dar namelio šeimininkus žavi mūsų pasiryžimas nepasiduoti audrai ir nenoras ieškoti prieglobsčio namelyje. Palapinėse apart lietuviu nebenakvoja niekas, ir namelyje ištuštėję. Bijodami oro beveik visi leidžiasi žemyn, kas jau bijo apledėjusiais akmenimis tai su malūnsparniu gelbėjami. Liko rusakalbiai Latviai jau užkopę į viršūnę, bet bijantys leistis žemyn, Meksikietis su gidu laukiantys gero oro viršūnei pasiekti, du draugiški makedoniečiai ir keletas lenkų. Visgi rusakalbiai latviai po paros baimių dvidešimtą kartą atsisveikinę nusileidžia žemyn. Taip prabėga keletas dienų. Klausimai apie orų prognozes turbūt net pačiam Dievui įkyrėjo, tai pagaliau siuntė žinią apie gerą orą. Iš apačios pasipylė lipikų banda.

Keliamės antrą nakties, dangus žvaigždėtas, pavalgome, laukiam niekas nelipa, duodu komandą lyst dar į palatkes, kadangi geriau tegul eina gidai ar grupės priekyje žinantys kelią. Pagulėjus pusvalandį virtinė pajudėjo, mes irgi šokame į trasą, beveik paskutiniai. Bet geros aklmatizacijos dėka, lyg ir neskubėdami pradedame visus lenkti. Po truputi aušta, po kojomis debesų jūra užpildžius visas tarpukalnes, žara dangų dažo auksine spalva, ji atsispindi debesyse, visi jaučia euforiją, saulėtekis nuostabus. Gintui pradeda šalti kojos, jis nebežino ką daryti pradeda panikuot, bet čia gi šalia draugai kurie numovę batus trina jo kojas, atstato kraujotaką atima celofanus kurios jis neapdairiai susikišo į batus neva taip išvengs drėgmės. Oras puikus išskyrus vėją, jis pučia negailestingai stengdamasis mus nuversti nuo kalno, nešdamas ledo gabaliukus kerta per neuždegtas vietas, išpučia iš po drabužių šilumą, palikdamas šaltį. Judinu veido raumenis stengdamasis nenušalti žandų nosies, kiti irgi panašiai elgiasi, slypime po kaukėmis. Kopimas vyksta palyginus lėtai, bet štai ji išsvajota viršūnė. Vietos ne daug džiaugsmo šūksniai nunešami vėjo, susikalbame tik rėkdami vienas kitam į ausį. Bendra nuotrauka, ilgai neužtrukę leidžiamės žemyn. Nepaminėjau kad kartu su kita lietuvių grupe užkopė 65 metų amžiaus Rimantas iš Šilutės, paklausus vardo jis prašė jį vadinti seneliu… Visi jautėme pagarbą šiam žmogui įveikusiam visų pirmą save. Nusileidome iki palapinių nesunkiai, kiekvienas žingsnis žemys tai kelias į šilumą. Žemiau išviso jaučiausi kaip keptuvėje saulė plieskė negailestingai, bet drabužių nenusivilkau, kadangi retame ore labai greitai galima apsvilinti odą.

Nusileidus į stovyklą griuvome pagulėti, kaip tarėmės Vaidas po valandos jau atsikėlęs pradėjo ardyti savo palapinę, Gintas niurzgėjo, niurzgėjo dėl tokio greito įvykių veiksmo, bet teko nusileisti ir rangytis lauk iš šilto guolio.

Pradėjus leistis žemyn teko sustoti, kadangi vyko gelbėjimo darbai. Gelbėtojai malūnsparniu gelbėjo grupę žmonių, kaip vėliau paaiškėjo žuvo vienas lenkas ir sužeista jo draugė, mes juos prisiminėme sėdėjusius namelyje mums už nugaros. Netrukus nusileidome iki 3167 Refuge de Tete Rousse, čia Gintas bečiuoždamas išsisuko koją ir iškarto sugalvojo planą kaip toliau neiti, skambino draudimui reikalaudamas malūnsparnio. Kadangi namelis netoli įkalbėjome eiti tenai ir mėginti išsiaiškinti padėtį su gelbėtojais. Ten Gintui numovę batus kelias minutes spaudinėjo koją ir iškvietė malūnsparnį NEMOKAMAI, atskrido 5 gelbėtojai ir išgabeno nabagą į ligoninę. Viso namelio lankytojai susirinko pažiūrėti šios gelbėjimo operacijos, spragsėjo fotoaparatai dūzgė kameros. Mes likę tenai movėme nuo klausimų kuo toliau, teisingiau žemiau. Taip belėkdami pasiekėme žolę, ir aikšteles palapinėms. Andrius belėkdamas pakeliui pametė kilimėlį tai miegojom susiglaudę trise ant 2 kilimėlių.

Ryte pasiekėme keltuvą leidomės apačion ir ten jau laukė kelionė į Lietuvą.

Važiuodami į Lietuvą ieškojome nakvynės, bet Joninių švenčių dėka visi viešbučiai užimti, o miego po kopimo labai norėjosi visiems, taigi nenorėjom rizikuoti. Jau praradę viltį dar Ginto uoslės vedini sustojome prie kažkokio viešbutuko, kuris pasirodo ne viešbutukas, o restoranas, pažadinti šeimininkai pagailėjo mūsų pakvietė vidun pavalgydino, užleido vieną kambarį, kur mes išmiegojome. Viskas įvyko kaip kokioje pasakoje. Tai tokia graži kelionės pabaiga.

Visi gryžo užgrūdinti šalčio, aukščio, uolų, pūgų, uraganinio vėjo, visokių nepriteklių ir jau nebebūdami pieno pakeliais.

Dalyviai: Vaidas, Raimondas, Gintautas, Andrius, Arvydas, Linas, Rustemas.

Linas
XGenomas.lt

Lietuviai itin atšiauriomis sąlygomis įkopė į Monblaną

Neseniai grupė lietuvių grįžo iš ekstremalios kelionės, kur sėkmingai užkopė į aukščiausią Vakarų Europos kalną itin sunkiomis sąlygomis. Prancūzijos ir Italijos teritorijoje stūksantis 4808,45 metro aukščio kalnas nėra vertinamas, kaip itin pavojingas, tačiau ant Monblano yra žuvę ir lietuvių.

„Praėjusią savaitę, itin atšiauriomis oro sąlygomis, sėkmingai ir saugiai suvedėme dar vieną kopikų grupę į Monblano viršūnę! – džiaugėsi žinomas ekstremalas, šuolių su virve meistras Dainius Pilypas. – Malonu sėkmingai grįžti iš antrosios kelionės, įkopimo į Monblaną. Buvo visko – pragariško oro, pavojingų situacijų, dar vienas “close-call“ ir galima sakyti trečiasis mano gimtadienis šiemet…“

Dainius itin džiaugėsi didele lietuvių kopikų komandos morale ir motyvacija.

„Kai visi kiti bėgo nuo kalno, evakavosi sraigtasparniais ir slėpėsi “refuge“ –  lietuviai laukė audros kalnuose, įsitvirtino lauko stovyklą – šypsodamasis teigė D.Pilypas. – Kai beveik visi pabėgo nuo kalno, kas savo kojomis, o kas ir evakuotis kvietėsi sraigtasparnius, lietuviai liko ir linksmai rengėsi sutikti naktį gręsiantį net 30 metrų per sekundę stiprumo vėją ir smarkų sniegą“.

„Neseniai grįžome iš dar vienos sėkmingos kelionės į Monblaną. Šį kart sąlygos kaip reta buvo sunkios. Kelias dienas pragyvenome pūgoje, 3900 metrų aukštyje įrengtoje stovykloje, ir laukėme progos kopti“, – teigė dar vienas ekstremalas ir operatorius Aidas Bubinas.

Sėkmingas Monblano šturmas įvyko penktadienio naktį. Kopusius ekstremalus „puolė“ didelis vėjas ir šaltis viršūnėje, o dar laukė sudėtingas ir pavojingas nusileidimas.

„Per tas dienas buvo daug atsisakiusiųjų kopti ir nusileidusių ar net sraigtasparniais nuleistų alpinistų, buvo sužeistų ir net žuvusiųjų. Net dvejos – mūsų ir XGenomo lietuvių komandos rimtesnių traumų išvengė ir sėkmingai grįžo į Lietuvą“, – įspūdžiais dalijosi A.Bubinas.

Beje, kopdami lietuviai aplankė ir vietas, kuriose ant Monblano kalno žuvo jų tautiečiai. Ant Monblano kalno ir atšiauriomis sąlygomis ekstremalai nešėsi ne vieną Lietuvos vėliavą.

Monblanas (pranc. Mont Blanc, it. Monte Bianco – „Baltasis kalnas“), esantis Alpėse, yra aukščiausias Vakarų Europos kalnas. Jo aukštis – 4808,45 metrų (pagal 2003 metų GPS matavimą). Monblanas stūkso dviejose valstybėse – Prancūzijoje ir Italijoje.

Balsas.lt

Monblanas yra Monblanas

Kalnas – aukšta geografinė vietovė, aukštesnė negu kalva. Teigia geografinis apibrėžimas. Ką reiškia aukšta? Kas Lietuvoje patenka į kalnų sąrašų, kitur gali būti per mažas kalvos vardui.

Alpinizmo pradžia laikomi 1786 m. kai rugpjūčio 8 dieną Žakas Balma ir Mišelis Pakardas, užkopę į Monblano viršūnę. Monblanas – Europos “stogas”, aukščiausia Alpių viršūnė, priviliojanti nesuskaičiuojamą daugybę žmonių, mylinčių kalnus – tiek pradedančiųjų, tiek jau patyrusių alpinistų. Kalnas su daugybe veidų – techniškai nesudėtingas (kopiant klasikiniu maršrutu), bet tuo pačiu kartais ir labai klastingas kiekvienais metais nusinešantis kelias dešimtis gyvybių. To priežastys buna įvairiausios…nepakankamas fizinis pasiruošimas, blogi orai, atsitiktiniai dalykai – liūtys, lavinos, kurių nepavyko numatyti, žmonių neatsargumas, kai patys užsimeta akmenį, bravūra. Nors kalnuose nėra prieš ką pasirodyti. Lipimas į kalną labai priklauso nuo sąlygų.. Vakariečiai dažniausiai blogu oru nelipa, o geria alų papėdėje. Sulaukę gero oro „lango“ su šturmine kuprine įsimetę kelis šimtus eurų sulaksto per pora dienų. Į Monblana geru oru gali eiti beveik su marškiniais, o blogu gali nušalti visus galus jei nepakankamai pasiruošei orui, kuris kardinaliai skiriasi nuo matyto Chamonix miestelyje vidurvasaryje. Tad ko ten visi lipa ? Dauguma todėl, kad jis stovi ten…nes jis ten yra… yra kalnas – reikia užlipti. Alpinizmas prasideda, kai pasieki savo vidines ribas ir norisi jas šiek tiek peržengti. Yra sunku ne tik todėl, kad fiziškai sunku, bet todėl, kad sunku prisiversti – blogai jautiesi, truksta oro, norisi gerti ar valgyti. Visa tai veikia, ir vis tiek turi išlikti tai, kas stumia pirmyn. Yra vidinė nuostata – tik aukštyn. Retas paprašytų: nebegaliu, veskit mane žemyn bet vis dėl to rizika turi būti apskaičiuota. Kai nėra kontrolės – kas nori, eina, kur nori ir kada nori. Kalnai stovės dar tūkstančius metų, o žmogaus gyvenimas yra vienas, tad džiaukimės kalnais ne paskutinį kartą…

… Antrosios kelionės, kurios metu sėkmingai sukopė tik keli ryžtingi lietuviai, o kiti dėl itin prastų oro sąlygų pasuko atgal, video siužetas:

Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą

“Kelionės yra priešnuodis prietarams, aklam prisirišimui ir siauram mąstymui” // Markas Tvenas

“Kalnai – tarsi laboratorija, kurioje paaiškėja, kokie žmonės yra iš tikrųjų” // G.Petronienė

Monblanas. Europos “stogas”, aukščiausia Alpių viršūnė, priviliojanti nesuskaičiuojamą daugybę žmonių, mylinčių kalnus – tiek pradedančiųjų, tiek jau patyrusių alpinistų. Kalnas su daugybe veidų – techniškai nesudėtingas (kopiant klasikiniu maršrutu), bet tuo pačiu kartais ir labai klastingas. Galbūt tai ir atbaidė praėjusiais metais nuo minties pamojuoti visiems nuo šios viršūnės – pernai jis buvo nelabai draugiškas .. Bet jis vistiek viliojo ir mintys apie jį vis neapleisdavo.
Taigi, kai prieš gerus porą mėnesių sužinojau apie planuojamą kelionę, kurios tikslas – Mont Blanc viršūnė (4808 m), per daug nesvarsčiau. Šiek tiek avantiūristiška – menkai pažįstami ir visai nepažįstami žmonės, problemos su koja (tada dar tikėjausi, kad viskas per tuos kelis mėnesius susitvarkys). Bet – kas nerizikuoja, tas negeria šampano (arba mūsų atveju – sidro, CocaColos ir nevalgo ledų :)).

Taigi, birželio 21 popietę Vilniuje ir Kaune sukomplektavę visą komandą, išjudame link Prancūzijos, Chamonix. Laukia ilga kelionė. Bet kompanija smagi – daug juoko, rimtų ir nelabai rimtų kalbų, .. Panašu, kad kolegos beveik nesijaudina.

Iš kelionės užrašų: “2010-06-22 22:10 vietiniu laiku. Po daugiau nei paros, praleistos busiuke (didžiausias krūvis teko mūsų “sėdimosioms”:)), esame Chamonix kempinge. Jau spėjome aplankyti Aido išgirtą piceriją – tikrai verta dėmesio, ir picos skanios, ir naminis vynas puikus. Soti vakarienė civilizacijoje prieš išeinant į kalnus. Bet tai bus rytoj ryte. O šį vakarą (jau tamsu) vyksta intensyvus pasiruošimas: dalinamės maistą, įrangą, visi matuojasi batus ir kates, kas nemoka – mokosi rišti mazgus .. Na, beveik trumpas įvadas į KKT 🙂 Pradeda jaustis lengvas nerimas ir šiokia tokia panika .. Nieko, rytoj ryte išjudėsim, visi pajus ta gėrį, kuris ateina tada, kai esi ne šalia, o pačiuose kalnuose .. Bet miegas turbūt nebus ramus :)“

Birželio 23 rytas. Pusryčiai, daiktų susipakavimas, keli pirkiniai Chamonix – ir mes prie keltuvo.

Iš kelionės užrašų: “2010-06-23 ~11 val vietiniu laiku. Sėdime aikštelėje netoli keltuvo. Baigiame perkraustyti ir susitvarkyti kuprines (kai kas išima kojinių, kelnaičių ir drabužių perteklių – nebus kalnuose kada ir dėl ko puoštis :), o juk viską reikės nešti ant savo gležnų pečių ..), įtikiname kai kuriuos kolegas, kad galima nuo pat apačios keliauti su alpinistiniais batais ir nenešti papildomo svorio, paruošiame kates darbui, išgėriame paskutinius lietuviško jogurto gurkšnius (neišmesim gi 🙂 ). Paskutiniai kadrai judant link keltuvo. Parašiau kelis sms’us tiems, kurie dabar LT – žinau, jaudinasi .. Nuotaika gera, visi linksmi. Gal todėl, kad oras superinis – šviečia saule, jokio debesėlio. Orų prognozės geros, bent lietaus mums nežada. Aišku, kas laukia iš tiesų, pamatysime jau ten, viršuje, tarp debesų .. Šiandien peržengsiu tą savo 2500 m komforto ribą. (prasideda ir lengva panika dėl kojos ..). “

Tikroji kelionė prasideda keltuvu pakilus į ~1800 m aukštį, iš kur, užsidėję kuprines ir tvirtai į rankas paėmę trekingo lazdas, iškeliaujame kalnų takeliais link pirmosios dienos tikslo – trobelės, esančios ~2800 m aukštyje. Fotosesijos prie krioklio (berniukai net išsirengė 🙂 ), pirmasis sniegas ~2400 m aukštyje, pagaliau – katės !!! (kai kuriems kolegoms iš pradžių jos neatrodė labai tinkamos kelionės palydovės .., bet vėliau suprato, koks tai yra gėris 🙂 ). Trobelė (Refuge des Rognes 2768 m) pasitiko mus svetingai, turėjome kaimynus – porą prancūzų, kurie naiviai klausė, ar be kačių ir su kerzais galima užkopti į Monblaną. Na taip, kaip Aidas sakė – prieš šimtą metų žmonės taip kopė .. 🙂 Vakarienė, Vitos „stebuklas“ (Metaxa 🙂 ), nakvynė trobelėje ant grindų (prieš miegą taip ir neįkalbėjau kolegų sužaisti keletą „kalnietiškų“ žaidimų – et .. „bazė“, arba Andriaus „avytės“ .. 🙂 – panašu, kad mano pakeleiviai buvo per daug išvarginti visos dienos ėjimo, mąstyti niekam nebekilo noras ..).

Iš kelionės užrašų: “2010-06-24 ~11 val. vietos laiku. Aukštis 3133 m (pagal Dainiaus super duper laikroduką, kuris rodo daug visko). Judame dvi valandas nuo trobelės, kurioje šiąnakt nakvojome. Sulaukėme pusryčių į lovą – saldžios ryžių košės .. ) (išskirtinai tik kalnų maistas .. – na jūs mane suprantat :)). Prabangiai gyvenam – kaip buvo pasakyta „tikras alpinizmas“ :). Kadangi diena vėl giedra, iš aukštai apžiūrėjome Chamonix. Aplinkui grožis nerealus .. Šiandienos planas – pasiekti 3800 m arba 4200 m, ir ten įkurti šturminę stovyklą. Žiūrėsim kokiu tempu pavyks judėti. Kolkas visi nusiteikę neblogai. Optimizmo suteikia ir nerealiai geras oras – saulė, beveik nėra debesų. Užkandame, dedamės apraišus – judėsime link kuluaro”.

Kuluarą praėjome be didelių sunkumų – susigulėjęs sniegas, išminti takeliai. Pradedam matyti, kad mes tikrai ne vieni 🙂 – tiek kopiančių aukštyn, tiek besileidžiančių nemažai .. Dar lyg ir ne sezonas, bet gero oro langas, panašu, priviliojo nemažai norinčių pažvelgti į Alpes nuo aukščiausios jų viršūnės. Kartais iškildavo sunkumų prasilenkiant, kartais kantybės pritrūkdavo laukiant kol kažkas praeis tam tikrą atkarpą ir vėl galėsim judėti aukštyn. O čia veikti buvo ką – 600 m uolinė / sniego atkarpa. Gana statu. Kai kur – trosai. Kiti kopia ryšiuose po 2-4 žmones, mūsų aštuonetas bandom šią atkarpą įveikti savarankiškai. Nelengva (o galvoje dar sukasi mintys .. – ir kaip čia reikės leistis ???). Pietaujant jau buvo aišku, kad iki 4200 m šiandien tikrai nenueisime .. Kadangi šiek tiek išsiskyrėme – vieni judėjo greičiau, kiti lėčiau – nesiimsiu pasakoti apie emocijas ir patyrimus, bet kai pasiekėme trobelę Refuge Du Gouter (3817 m), buvo matyti, kad nuvargo visi .. Vieni daugiau, kiti mažiau – nuovargis buvo ir fizinis, ir emocinis. O kur dar aukščio poveikis .. Tiems, kurie kalnuose naujokai, tai turėjo būti tikrai nemenkas išbandymas ..
Sprendimas įsirengti šturminę stovyklą šiame aukštyje, taigi – kuprinių sukėlimas virve per Tunnel du Mont-Blanc, keli šimtai metrų iki stovyklavietės. Atrandame iškastą urvą – juk reikia išbandyti ir jame pernakvoti? 🙂 Dvi palapinės, dar vienas iškastas naujas urvas (kolegoms irgi naujų patyrimų norėjosi :)) – šturminė stovykla įrengta.
Ir – šventė ir kalnuose šventė 🙂 Aido gimtadienis. Pasveikinam, padovanojam marškinėlius ir kokį tai slovakišką gėrimą (hmm, nepamenu pavadinimo, o kas keisčiausia – nepamenu tokio gėrimo, niekad neužkliūdavo jis man Tatranska Lomnica parduotuvėj; išvada – reiks važiuot į Tatrus, patikrinti, nes visai skanus 🙂 ). Aido fotosesija basomis kojomis, su marškinėliais ir šortais. Žvėris 🙂 🙂 🙂 Vakarienė. Anksti gulamės, šviesu dar .. – bet žinom, kad šiąnakt šturmas.

Birželio 25. Keliamės (tiksliau turbūt lendame iš miegmaišių, nes miegoti tai vargiai ar kas miegojo ..) antrą valandą nakties (budintieji kėlėsi dar valanda anksčiau .. – pagarba jiems 🙂 ). Užkandam (sunkiai maistas lenda), išgeriam arbatos, jungiam ciklopus, apsiginkluojam trekingo lazdomis ir į kelią. Tikslas aiškus – viršūnė, pakilimas 1 km, o kiek reikės nueiti, kad tiek pakilti – patikrinsim (įjungiu SportsTracker‘į – ataskaita čia 🙂 : SportsTracker.nokia.com/nts/workoutdetail/index.do?id=2698920 ).
Daugybė ciklopų švieselių tiek prieš mus (kai kurios atrodo tokios tolimos ..), tiek mums už nugarų (kai kuriems turbūt mes labai toli atrodom, tai guodžia 🙂 ).
~4200 m aukštyje iškyla problemų dėl vieno iš bendražygių sveikatos būklės. Peršasi sprendimas, kad Adas, lydimas Arvydo, leidžiasi žemyn link stovyklos, ten pailsi ir kyla į viršūnę kitą naktį. Bet Adas atkaklus (sakiau, kad jis tikrai turi kažkur turbo mygtuką paslėpęs :), kurį porą kartų per įkopimą buvo labai sėkmingai įjungęs). Taigi link viršūnės vistik išjudame visi aštuoni. Švinta, grožis aplinkui neapsakomas. Savijauta nebloga, jėgų yra – atrodo, į viršūnę bėgte užbėgčiau .. 🙂 (Tas nerealus kalnų poveikis .., nenusakomas jokiais žodžiais, tą gali tik pajusti. Tada, kai kalnai tampa pačiais geriausiais draugais ..)
~8:30. Na štai ir ji, viršūnė .. Jokio debesėlio, saulė .. Vaizdas užima kvapą .. Pamojuoju visiems (juk žadėjau 🙂 ), keletas džiugių sms‘ų, gauti palinkėjimai saugiai nusileisti (taip, tikrai ..). Bendražygių apkabinimai, nuotraukos, šypsenos .. Ant viršūnės praleidome turbūt ~ 40 min (bent jau vienoje iš foto užfiksuoti skaičiukai 4807 m 9:07)
Kelias žemyn. Pradeda darytis šilta. O kojos, atrodo, pačios bėga 🙂 Bet leidimasis atrodė toks ilgas .. Ir išvargino. Baisiai. Su Dainium ir Adu nusileidom iki stovyklos pirmieji, taigi puolėm tirpdyti sniegą ir virti iš paskos ateinantiems kolegoms arbatą .. Tai buvo taip sunku .. Kelios valandos pogulio (varvančiame urve :)) ir siaubingas galvos skausmas atsikėlus .. Bet tai laikina – vaistukai ir po valandėlės visi vėl gyvi 🙂 Šventinė vakarienė. Ir sprendimas šiandien žemyn nebesileisti ir likti nakvoti šturminėj stovykloj. Nepasiduodame kaiminystėje įsikūrusiems estams – jie pasikabino vėliavą, kabiname ir mes saviškę 🙂 (mūsiškė pagerinta, su skylutėm (t.y. nerta) – o tai juk gerai, skylutės gi nesveria :)) Atrodytų, nuovargis, reiktų eiti miegoti .. Bet ne .. Neramios mes sielos 🙂 – keturiese išsipuošiam ir išsiruošiam į trobelę. Norim alaus. Žmonių – begalė. Vietos kabakėlyje nerasta. Tai nusiperkam alaus (0,3 l skardinė – 5 EUR) ir einam gert į lauką. Kas išgeria, kas išpila (nerodysim pirštais .. 🙂 ). Bet skanus tas alus, ir panašu, kad gerokai paveikė, nes vyrai dar labai norėjo tūso su lenkais (o gal estais?) .

Iš kelionės užrašų: “2010-06-26 ~12 val. Aukštis ~ 3200m. Rašau toje pačioje vietoje, kurioje darytas paskutinis įrašas prieš dvi dienas. Kolkas sėdime keturiese: Jūratė, Dainius, Adas ir aš (Irma). Praėjome kuluarą. Mes jo nepamatėme tokio, apie kokį jį kalba – mums jis buvo labai draugiškas.
(ką tik sraigtasparnis į trobelę, esančia netoli mūsų, atgabeno krovinį; beje, prieš dešimtį minučių pabendravau su šešių lietuvių grupe, kuri šiandien išjuda į viršų. Ech, pavydu šiek tiek jiems. draugiško Monblano ir jiems .. :)) (…) Į viršūnę sulipom per ~5 valandas. Nusileidus į šturminę stovyklą nebebuvo nei jėgų, nei ūpo judėti žemyn. Tuo labiau, kad iš karto laukė toji ~600 m uolinė atkarpa, kuria šiandien leidžiantis neapleido mintys: ir kaip mes čia užlipom ??? Vistik, lieku prie savo nuomonės, kad užlipti galiu bet kur, jeigu tik mane iš ten nukeltų 🙂 🙂 🙂
(…) Tuos ~600 m leidomės ~2,5 val. Dabar sėdim ir laukiam likusių: Dainius tirpdo sniegą, Jūratė rašo sms, Adas tvarkosi įrangą .. “

Kad nusileidimas būtų greitesnis, nuskamba pasiūlymas leistis ne kojytėmis, o “ant užpakalių“ (Dainius jau tai išbandė judant nuo kuluaro :)). Man mintyse ir akyse – praėję metai, Ala Archa ir mano parodomasis nusileidimas kūlversčiais .. Brr .. Baisu. Bet reikia 🙂 Ir išties – gan greitai pasiekiame ~2400 m esantį traukinuką. Tiesa, kai kas nelabai sėkmingai – tiek fizine, tie emocine prasme (Vita, Vilma, tikiuosi, merginos, jau atsigavot ..). Ir toliau žemyn kojytėmis. Pavargom. Jei atvirai – užkniso .. 🙂 Kojos šlapios, batai trina, pirštai atmušti .. Bet – viskas kas turi pradžią, turi ir pabaigą .. – pirmomis sekundėmis tas pamatytas asfaltas atrodė kaip haliucinacija. Koks malonumas buvo nusiimti batus 😉 Sidras, ledai, CocaCola (Dainiaus dėka lydėjusi mus visą kelionę 🙂 ), autobusiukas, kempingas, dušas, vakarienė, naminis vynas .. Ir tas dviprasmiškas jausmas – ir džiaugsmas, kad puikiai viskas pavyko (tikrai, oro atžvilgiu buvo kurortas 🙂 ), ir liūdesys, nes kažkas baigiasi .. Tikra tiesa, kad kiekvieną kartą kalnuose žmogus palieka dalį savęs. Bent aš tikrai. Bet tikiuosi, kad palieku tai, kas juoda, o pasiimu iš jų dalį gėrio ..

Birželio 27-28. Pusryčiai kempinge. Pasivaikščiojimas po Chamonix (parduotuvių atžvilgiu – rojus :)). Pietūs toje pačioje picerijoje, vynas .. Daiktų sukišimas į busiką ir .. tas ilgas kelias namo 🙂 Vėl daugiau nei para ant ratų, pietūs Lenkijoje (cha, ten net cepelinų yra- tiesa, vietoj jų buvo atnešti koldūnai,sakė, čia beveik tas pats :)), atsisveikinimas su Dainium ir Jūrate Kaune, paskutinė bendra foto, atsisveikinimas su visais Vilniuje.

Mes vėl ČIA.

Ačiū visiems dalyvavusiems (kelionės data 2010.06-21-28; įkopimas 2010-06-25): Aidui, Dainiui, Arvydui, Adui, Jūratei, Vitai, Vilmai. Labai tikiuosi, kad mus likimas dar kažkur ir kažkada suves .. 😉

P.S. Toks keistas pastebėjimas – aklimatizacijos man reikia ne kalnuose, o sugrįžus iš jų .. 🙂

Irma Šopienė
Vitos Mikuličiūtės foto.

Į Monblaną ne komerciniu keliu

Aukščiausią Vakarų Europos viršūnę gaubia ypatingos traukos aura. Gal todėl, kad Monblanas yra strategiškai patogioje vietoje, lengvai ir greitai pasiekiamos jo prieigos iš Prancūzijos Šamo­ni miestelio, į kalną kas dieną traukia ne tik virtinės alpinistų, bet ir parasparnių pilotai, slidininkai.

Mont Blanc (pranc.), arba Baltasis Kalnas, seniai tapęs kultine alpinistų vieta. Nors gerokai nutryptas, tačiau ne praradęs savo didybės. Kartais įnoringai, apsigaubęs audrų debesimis, nusipurto žemės gyventojus ir ap­sikloja naujais sniego patalais. Prieš kopimą į viršūnę kai kam kyla abejonių, ar pavyks vos keliolika valandų kelio nuo civilizacijos nutolusiame kalne pajusti tikrą ją jo dvasią, bet jie nelieka apvilti. Monblanas duoda tiek, kiek gebi paimti, ypač jei aplenki komercinį alpinizmą.

Alpinizmo dinozaurai

Kaip ir visose srityse, taip ir alpinizmo sporte Europa seniai nužingsniavo tolyn, palikusi mus it dinozaurus. Mums vis dar įprasta kulniuoti per kalnus su sunkia kuprine, o europiečiai puikiai derina pėsčiųjų turizmą su malonumais. Jie keliauja nuo vieno nakvynės namelio iki kito, to dėl netampo nei palapinių, nei maisto.

Europa seniai pamiršo vilną ir medvilnę. Alpinizmui skirta speciali ekstremalaus sporto apranga, kuriai reikė­tų išleisti ne vieną tūkstantį litų. Iš šiuolaikinių sintetinių medžiagų pagaminti drabužiai ne įtikėtinai lengvi ir šilti, greitai išgarina drėgmę, užtikrina maksimalų komfortą. Jei sporto prekių parduotuvėje prasitarsite, kad rengiatės kopti į Monblaną, pasiruoškite ilgai paskaitai apie tai, kad jums dar reikėtų ir specialių, nuo šalčio apsaugančių pirštinių, modernaus dizaino akinių, batų, pritaikytų kopti, o ne vaikštnėti po kalnus, antbačių, apsaugančių nuo sniego, termoso, o ne gertuvės, kad turėtum neužšalusio vandens ir t. t.

Saviveiklai vietos nėra

Europinio alpinizmo profesionalumas ir realistinė-praktinė mūsų kalnų sporto patirtis skiriasi ne tik apranga. Europiečiai į Monblaną kopia mažomis grupelėmis. Vienas instruktorius – du, trys prade dantie ji. Aiškiai nu­brėžta riba, skirianti profesionalumą ir mėgėjiškumą. Kas metus ant Monblano žūsta žmonių, to dėl saviveiklai čia nėra vietos.
Tačiau instrukcijų laikymasis – įprasta civilizuoto pasaulio savybė, o mes linkę šiek tiek improvizuoti ir į viską žvelgti kūrybiškai. Galima į Monblaną įkopti ir didele grupe, kurią oficialiai veda vienas instruktorius, jei liku­sieji jau yra iš bandę, kaip leistis uolomis su virvė mis, žino, kaip laikyti ledkirtį, moka tvirtinti ant batų „kates“ ir pasirengę saugoti kartu einantį bendražygį.

Draudžiamųjų ženklų išimtys

Profesionalių instruktorių paslaugų norėtųsi išvengti dar ir to dėl, kad kalnai mums nekelia „komercinių“ aso­ciacijų. Tai vieta, kur norisi įkvėpti laisvės visomis prasmėmis. Nors panašu, kad Monblanas tokių galimybių palieka vis mažiau. Visas kalnas apipintas nepriekaištinga aptarnavimo infrastruktūra.

Dar prieš keletą metų buvo galima statyti palapines šalia šturminio namelio, bet dabar taisyklės griežtesnės. Nakvoti leidžiama tik namelyje, kuriame vietas reikia užsisakyti iš anksto – geriausia prieš pusmetį, nes vė­liau nėra jokios garantijos, kad bus vietos. Kalbama, kad tvarka pasikeitė tada, kai nuo ledyno su palapinė­mis nučiuožė ir žuvo daug turistų. Gal svarbu ir ekologija: siekiama apsaugoti gamtą nuo didelio žmonių srauto.
Tvarkos nesilaikantieji gąsdinami, kad, nevietoje pasistatę palapinę (stovyklavietę įrengti galima tik prie „Tete Rouse“ namelio 3167 m aukštyje), iškviestu malūnsparniu būsią nugabenti žemyn. Tik ar visiems už­tektų pinigų banko sąskaitoje, jei tek tų sumokėti už „skrydžio malonumą“?

Taigi nesusiplanavęs kelionės iš anksto, matysi Monblaną kaip savo ausis. Bet visur pasitaiko išimčių ar lai­mingų atsitiktinumų. Mums rengiantis kopti, kelias dienas siautėjo audra. Tokiu oru lipti į kalną neįmanoma. Alpinistai buvo priversti laukti gero oro, ir „Du Gouter“ namelyje (3817 m aukštyje) žmonių susigrūdo dau­giau negu galėjo tilpti. Ne tik į vieną gultą po kelis – valgomajame nebuvo vietos ir po stalais, ir ant stalų. Tie, kurie netilpo, nakvynės ieškojo lauke.
Ištyrę situaciją aptikome, kad į „draudžiamąjį“ sniego šlaitą nakvynei įsikasusi ne tik kita lietuvių grupė, bet ir užsieniečiai. Vienas sugebėjo įsirengti nakvynę net be palapinės – tiesiog įsisupęs į miegmaišį įlindo į sniego urvą. Užteko vietos ir mums: dvi šaltos naktys palapinėje po žvaigždėtu dangumi, kurio nesudrumstė jokie malūnsparniai.

Europa neturi laiko

Į Monblaną galima suvaikščioti per kelias dienas. Sutiktas vienišas keliautojas iš Vilniaus sakė, kad jau penk­tą kartą lipa į kalną su savo šunimi, kurį per uolas užsikelia ant pečių. Jam pasiekti viršūnę tereikia vienos dienos. Kiti dažniausiai tam skiria bent dvi tris nakvynes. Daugiau laiko neturi ne tik Europa, bet ir mes. Atlė­kus tik savaitei, ištinka „isterija“, jei pasitaiko blogas oras ir atkertama galimybė įlipti į Monblaną. Žygio pra­džioje, kai dangus su žeme maišėsi, mums teko slėptis žemutiniame namelyje. Tamsioje patalpoje dėl deš­ros gabalėlio pešėmis su pelėmis, o per bemieges naktis vėjo šuorai talžė stogą. Ramybės suteikė tik kalnų ožiai, su kuriais dalinomės teritorija, kai, trumpam aprimus audrai, galėdavome išeiti į lauką.

Jautiesi bejėgis prieš gamtos stichiją. Vėjo gūsis gali smagiai kilstelėti nuo žemės net su sunkia kuprine. Tuomet geriau stovėti saugioje vietoje. Nusileidžiantieji nuo kalnų per davė žinią, kad audringą naktį prie že­mės buvo priplotos ir sulaužytos palapinės.
Sulaukti gero oro – tikra malonė. Kai kalnas atveria kelią link savęs, belieka pasikliauti savo jėgomis. O jų reikia nemažai. Pirmiausia būtina įveikti techniškai sudėtingesnę atkarpą – ropštis stačiomis uolomis. Pra­ūžusi audra apsunkino uždavinį. Akmenys buvo aplediję, tad teko lipti prisitvirtinus „kates“.

Tiesą sakant, vietos čia mažoka. Jei laikaisi už akmens ranka, saugokis, kad lipantis žemyn jos neprimintų koja su „nagais“, kurie gana aštrūs. Vienas su gebėjo „smagiai“ įspirti ir prakirsti iki kraujo koją.
Verta apsidairyti, ar ne atlekia, taikydamasis tau į galvą, akmuo. Iš girdus perspėjantį šūksnį „stones!“, gali būti per vėlu. Patekėjus saulei pradeda tirpti sniegas ir išsijudina jame įšalę akmenys, kurie, riedėdami že­myn, „numuša“ žmones. Daug „judančių“ akmenų ir ant uolų, tad reikia būti apdairiam, kad jų nenumestum ant lipančiųjų iš paskos. Tik ar visi tai geba padaryti, kai dūsta nuo deguonies trūkumo, apsvaigę nuo aukš­čio svirduliuoja į visas puses ir kaip pelų maišai krenta instruktoriams į glėbį.

Svaiginantis kokteilis

Paprastai kopimas į viršūnę prasideda antrą valandą nakties. Pasitinkant švintantį dangų, neišvengiama ro­mantikos dalis – šąlančios rankos bei kojos, nes naktį temperatūra buvo nukritusi iki –10C. Tad buvo visai neblogai vėl sulaužyti taisykles ir išsiruošti ne naktį, o rytą. Takas link viršūnės nužymėtas geltonomis dėmė­mis. Iš pradžių atrodė, kad tai vyriška kompanija palieka žymes, ir tik vėliau paaiškėjo, kad tai ne kas kita, kaip skrandžio turinys. Tiksliau, tik gelsvas skystis, nes tokiame aukštyje pusryčių net pusę džiuvėsio gana sunku įveikti.

Pykinimas – tik vienas aukščio ligos požymių. Daugelis neišvengė galvos skausmo. Staigiai pakilus į didelį aukštį deguonies trūkumas vertė žiovau ti, apimdavo apatiškas mieguistumas.
Kopiant viršūnė pamatoma ne iš karto, ji savo didingumą atveria pamažu. O ir aplinkiniai kalnų masyvai ne mažiau įspūdingi. Tuomet supranti, kad ši vieta yra alpinizmo meka ne dėl tuščio pasipuikavimo. Čia yra kas veikti ir pradedantiesiems, ir patyrusiesiems, galima rinktis ir paprastesnį maršrutą, ir sudėtingą. O tie, kurie lipa į kalnus ne dėl sportinio intereso, gali atverti visus pojūčius begaliniam erdvės ir grožio žaismui. Kai visa tai susilieja su alinančiomis fizinėmis pastangomis, neįprastu aukščio poveikiu, kai „pamini“ debesis po savo kojomis, „suplakamas“ toks svaigus kokteilis, kurio poveikio ilgai nepamirši.

Kaip teigia alpinizmo klasika, visa tai turėtų vainikuoti euforijos jausmas užkopus į viršūnę. Tai nevisiškai tiesa arba tiesa tiems, kurie lipa vien tik „už kariauti viršūnės“ (kas su kuo „kariauja“, puikiausiai matyti iš to­lo, kai žmogeliukai atrodo kaip skruzdelytės, ropojančios kalno šlaitais).

Nors diena pasitaikė saulėta ir užuovė jose buvo šilta, viršūnėje siautė ledinis vėjas. Gal jis ir atvėsino norą ilgiau dairytis į Europą iš viršaus. Kelios akimirkos fotografijai, ir takas pasisuko žemyn.

Monblanas mėgsta siurprizus

Žygis Alpių kalnuose buvo suplanuotas kaip penktasis etapas kalnų žygio skirto Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti. Aukščiausia Alpių viršukalnė Monblanas (4807 m.), vadinama Europos stogu ir esanti Prancūzijos Alpių kurorto Šamoni papėdėje, kiekvieną vasarą privilioja šimtus kalnų kelionių mėgėjų, tiek pirmą kartą kopiančių, tiek veteranų.

Nuo 2000 m. ir man tai buvo ketvirtasis kopimas į šią viršukalnę, nes čia visada naudinga pasitreniruoti, pasitikrinti savo įgūdžius, prieš vykstant į aukštesnius kalnus, ir nėra didesnių problemų kopiant vienam. Be to, kiekvienas įkopimas būna skirtingas, turi savų siurprizų, nutikimų.

Jei 2001 m. ant pačios viršūnės vaikštinėjau visą valandą, saulei šviečiant ir šildant, tai 2008 m. net ir 10 minučių (tiek reikėjo kapsulei užkasti) siaučiant pūgai ištverti buvo sunku, o nusimovęs pirštines galėjai nušalti rankas ne dėl šalčio, bet dėl stipraus vėjo. Todėl dažnai kalnų mėgėjai atvykę į Šamoni arba palypėję iki 3000 m. stovyklavietėje ant ledyno laukia orų pagerėjimo, dažnai kopia naktį su žibintais, nes nakties metu aprimsta vėjas, pragiedrėja.

Kita problema yra 700 m aukščio uolėtas šlaitas, kurio keteromis reikia kopti į aukštutinę stovyklavietę (3850 m) ir nusileisti po įkopimo į viršukalnę. Pirmiausia tenka pasiekti tas uolas einant su katėmis (ant batų) suledėjusio sniego šlaitu ir tada jas nusiimti. Tai smulkmena, palyginus su tuo, kad tuoj pat prasideda pavojingasis kuluaras, kuriuo iš viršaus kartais žemyn lekia akmenys, ypač saulei patekėjus, kai jie atitirpsta, arba išjudinami aukščiau tuo momentu vaikščiojančių (kylant arba leidžiantis) alpinistų.

Daug kartų teko tuo kuluaru praeiti (ir kitiems padėti), todėl teko matyti visokių nutikimų. Nors kuluaro plotis toje vietoje nėra didelis (gal 30 – 40 m), tačiau statokas ir apledijęs šlaitas, kuriuo reikia skersai praeiti iki kitos uolų keteros, naudojantis ledkirčiu, ne vienam keliautojui sukelia problemų. Todėl ne kiekvienas išdrįsta eiti vienas, dažnai susiriša keliese saugos virve, tikėdami, kad taip saugiau, tačiau prasidėjus iš viršaus lėkti akmenims, toks ryšys gali atsidurti ,,spąstuose’’ – neaišku ar tuo metu trauktis atgal, ar stoti, ar eiti į priekį (kartais akmenų lavina gali tęstis net kelias minutes, keliomis ,,porcijomis”.

Bet koks sprendimas tuo metu gali būti tiek klaidingas, tiek teisingas. Kartą teko matyti, kaip į tokius spąstus pateko danų alpinistų ryšys (kuluarą buvau praėjęs tik prieš kelias minutes), tačiau jie sustojo užsidengę galvas kuprinėmis, į kurias pataikė ne vienas akmuo, laimei, didžiausi pralėkė pro šalį. Tačiau šioje vietoje yra buvę ir daug nelaimingų atsitikimų.

2008 m. rugpjūčio mėn. pirmą kartą pavojingąjį kuluarą praėjau ir uolų keteromis į viršų kopiau naktį, nes vieną vakarą prieš tai iš savo stovyklavietės, esančios minėto uolėto šlaito papėdėje (3000 m.) stebėjau tuo šlaitu kopiančius alpinistus (matėsi žibintų švieselės). Išėjau link minėto kuluaro 2 val. nakties, kiek palaukęs ir įsitikinęs, kad akmenys iš viršaus nekrenta (naktį jie būna įšalę lede ar sniege), neskubėdamas sėkmingai praėjau pavojingąjį kuluarą.

Tačiau nuotykis ir manęs laukė – toliau kopdamas uolų keteromis paklydau (su žibintu netoli pašviesi), tačiau po 15 min. priverstinio poilsio grįžau šiek tiek atgal ir suradau teisingą kelią (kitą kartą tikriausiai nekopčiau naktį, nes galėjo tekti ant uolos keteros prasėdėti iki kol pradės aušti, o naktis šalta…).

Auštant (dar prieš saulės patekėjimą) užkopiau uolomis į alpinistų prieglaudą (3800 m.). Informacinėje lentoje parašyta ,,štormas”, tačiau jokio vėjo nebuvo, tik viskas skendėjo rūke. Papusryčiavęs nusprendžiau eiti į žvalgybą – gal aukščiau nėra debesų, gal ten šviečia saulė (kalnuose taip būna), tokiu atveju palypėčiau iki Monblano viršūnės, nes kelias man gerai žinomas.

Neskubėdamas kokias dvi valandas kopiau į viršų per rūką, sutikau grįžtančius du jaunus vyrukus amerikiečius, sako vėjas stiprėja, rūkas tirštėja (faktiškai tai debesyse vaikščiojome). Pasakiau, kad ir aš neužilgo suksiu atgal. Po 15 min. išgirdau „dainuojant” stiprėjantį vėją, o neilgai trukus audra (štormas) užgriuvo visa savo galia – uraganinis vėjas su kruša privertė gulėti įsikniaubus į sniegą, nes galėjo nupūsti nuo keteros, o kruša – veidą sukapoti.

Kol nusileidau į alpinistų prieglaudą dar ne kartą teko šitaip apsiginti nuo audros, labai pravertė ir ledkirtis (įsmeigęs į sniegą gali už jo laikytis). Visą vakarą ir iki pusiaunakčio siautė pūga. Visos palapinės buvo išardytos ir visi alpinistai slėpėsi namelyje.

Anksti ryte pastebėjau, kad dangus pragiedrėjęs, o debesys laikos šiek tiek žemiau, viršukalnės – atviros. Dauguma grupių leidosi uolėtuoju šlaitu žemyn, gal pesimistai, arba labai sušalo, arba laikas ribotas. Vis tik nusprendžiau dar kartą pabandyti, nes patekėjo saulė ir gerai matosi kalnų viršūnės.

Ankstesniais kartais nuo alpinistų prieglaudos kopti teko tik naktį (su žibintu), o saulei tekant būdavau netoli Monblano viršūnės. Šį kartą išėjau saulei patekėjus, tačiau galėjau eiti žymiai greičiau, nors ir daug sniego priversta, juk matomumas labai geras, taigi skuodžiau į viršų kaip koks „kiškis“ nuo vilko bėgdamas. Ne veltui skubėjau, nes netoli viršūnės vėl užklupo nedidelė audra.

Netoli viršūnės, likus sunkiausiam etapui (siauros keteros, šlaito statumas, gilus sniegas) naudinga pailsėti. Besiilsint mane pasivijo čekų alpinistų grupelė ir du jau pažįstami amerikiečiai. Pasakojo, kad jei nebūčiau išėjęs į viršūnę, tai ir jie nebūtų ėję (nes ėjo pirmą kartą), kelio nežinojo.

Mandagiai juos praleidau į priekį, juk nusibodo man vienam pėdas giliame sniege minti. Tačiau ant viršūnės prasidėjo stiproka pūga, pūtė ledinis vėjas, tad mano pakeleiviai ant viršūnės išbuvo gal porą minučių. Man gi reikėjo kapsulę su tūkstantmečio ženklu ir kitais ženklais užkasti sniege su ledkirčiu, o sniegas buvo labai kietas, todėl nelabai giliai pavyko ją paslėpti.

Leistis žemyn per pūgą prieš vėją siauromis keteromis nelengva, dar blogiau, kad nėra galimybės fotografuoti. Tačiau keletą nuotraukų padariau. Nusileidus žemiau vėjas gerokai aprimo, net saulė pradėjo šviesti, tad grįžau į stovyklavietę neskubėdamas, gėrėdamasis pažįstama kalnų panorama.

Dar vieną naktį teko nakvoti alpinistų prieglaudoje, nes leistis uolėtuoju šlaitu žemyn bei praeiti pavojingąjį kuluarą geriau anksti ryte, kol iš viršaus nėra akmenų lavinų. Leidžiantis dieną rizika gerokai padidėja, nes vienos grupės leidžiasi, o kitos kopia aukštyn ir dažnai išjudina akmenis, kurie yra jau atitirpę po nakties įšalo.

Dar vieną naktį nakvojau žemutinėje stovyklavietėje (3000 m), nes turėjau palikęs čia ir palapinę, ir maisto atsargas (tik atėjęs radau palapinę apverstą dugnu viršuje, nes audra ir čia siautėjo, kažkas buvo uždėjęs keletą akmenų, kad nenuneštų). Ant dujinio primuso gaminau valgį (sriubą ir košę), nes reikėjo „atsigriebti” – viršuje maisto turėjau ribotą kiekį.

Vakare netikėtai šalia savo palapinės išgirdau lietuviškai kalbant, tai buvo mišri grupė keliautojų (iš Kauno, Vilniaus, Marijampolės ir kt.). Šiek tiek pasidalinau patyrimu ir prieš auštant kitam rytui jie išėjo į viršų uolėtuoju šlaitu, tą pačią dieną ruošėsi kopti į Monblano viršūnę. Nežinau, kaip jiems sekėsi, nes man buvo laikas leistis link elektrinio tramvajaus ir į Šamoni, tačiau tą dieną buvo geras oras, todėl lietuvaičiams galėjo ir pasisekti, tikiuosi. Iš Šamoni iki Berno (Šveicarija) pavežė su mikroautobusu pažįstami danų alpinistai, o iš ten – autobusu į Vilnių.

Su geriausiais linkėjimais,
Stasys Venskus, Delfi.lt

Naujieji metai Mont Blanc

… … d. Pagaliau mes, penki vyrukai, sėdime viešbutyje ir ilgai mus vienijęs tikslas ir kvapas jau praeityje.  Penki vyrukai, tai Juozas, išdidus kaip karalaitis Sidharta, kurį gali išvesti iš kantrybės tik blogai veikiantis primusas, Aidas, tikras vėjavaikis, kuris apie vėją gali pasakoti nesustojęs nuo Chamonix iki Vilniaus, tik, kad būtų kam klausyti, inteligentiškas Andrius, kuris su sniegbridžiais nuo kalno gali leistis su tokiu orumu, lyg pasirašytų svarbiausią valstybės dokumentą, Arūnas, geras ir nuoširdus žmogus, visada pasirengęs kokiai nors lenkei įsiūlyti antibiotikų su laisvinamuoju šalutiniu poreikiu ir Kęstutis, kuris moka gaminti krem-briule. Tikslas, sutikti Naujuosius metus ant aukščiausio Europos kalno, Montblano(4808m), gana keistas tikslas, vertinant, kad teks atsisakyti įgimtų lietuviui savybių, kaip baltos mišrainės dorojimo Naujųjų metų naktį, užgeriant ją, degtine.

Galima pripažinti, nelengva ir mums buvo, jau įlipęs į Andriaus vairuojamą autobusiuką, Juozas pareiškia, kad be alaus jam pradėti kelionę bus sunku. Apie vienijantį kvapą bus galima užsiminti, dienoraščio pabaigoje.

Taigi, gruodžio 26-oji, antroji Kalėdų diena, skrandžiai pilni vakarykščių vaišių, sunki kelionės pradžia, visi renkamės prie Juozo namų, nors jau 10 valanda, tačiau miestas dar neprabudęs. Susirinkę einame pas Juozą paimti bendro inventoriaus ir žygio maisto. Maistas sudėliotas į polietileninius maišelius, ant kurių puikuojasi užrašai „Vyrukas 1″, „Vyrukas 2″ ir t.t. Po pusvalandžio pakavimosi, laukia paskutiniai atsisveikinimo bučiniai su artimaisiais ir mes jau kelyje į Chamonix, miestelį esantį arčiausiai Montblano. Kelionės pradžioje jaučiamas mano ir Andriaus pasiryžimas vairuoti, taigi trims likusiems vyrukams tenka aukotis ir patogiai įsitaisius ant galinės sėdynės, prašytis sustoti, kad būtų galima įsigyti paskutinį kelioninį inventorių – alų. Kaip visa tai įvyksta, automobilyje įsivyrauja taika ir harmonija, lydėjusi mus visą kelionės laikotarpį. Dabar belieka svarbiausi 2 dalykai, laiku sustoti „Stacia atlyva“ ir „Stacia palyva“. Iki Ženevos, galinis ekipažas išsitiesę sėdynes ramiai sau ilsėjosi, Ženevoje teko ieškoti C.E.R.N. darbuotojo, kuris buvo mums palikęs benzininius primusus. Čia reikia paminėti, kad Ženevą mes pasiekėme jau gruodžio 27 dieną. Dar po kelių valandų, mes jau Chamonix, kur prasideda mums trūkstamo inventoriaus paieškos, tai batai man ir Andriui bei sniegbridžiai kiekvienam. Pirmoje parduotuvėje, buvo didelė eilė, tai mes patraukėme į parduotuvę „Intersport“, bet šioje parduotuvėje, atsakingas vadybininkas sužinojęs mūsų kelionės tikslą atsisakė nuomoti inventorių, teigdamas, kad jis nenori atgauti batų su mūsų nušalusiom galūnėm viduje ir apskritai jis primigtinai siūlė mums nusisamdyti gidą, nes esą žiemą Montblanas tai ne Montblanas vasarą. Ką gi, mūsų išdidumas neleido mums ilgiau čia pasilikti, nuėjome į dar vieną parduotuvę, kurioje savo kelionės tikslo, dėl jau minėtų priežasčių, neatskleidėme, čia pavyko gauti didžiąją dalį trūkstamo inventoriaus. Likusius vienus sniegbridžius gavome pakeliui į motelį. Motelis 2 žvaigždučių, tačiau labai draugiškas turistams, yra virtuvėlė, kuria gali naudotis kiekvienas jo svečias, mes buvome apsistoję 8 -čiame kambaryje, kuriame be mūsų apsistojo 2 ruseliai, ką tik nusileidę nuo kalnų, jie mums suteikė informacijos apie sniego būklę kalnuose.

Gruodžio 28 d., keliamės 7 val., rusai, parodę savo nepalaužiamą valią dar pamiegoti, netrukus prie mūsų prisijungia, tik vienas jaunuolis, su kuriuo mes nebendravome, dar dedasi neprabudęs, tačiau po mūsų 2 val. kuitimosi kambaryje, net ir jo jaunatviškas maksimalizmas neatlaiko mūsų šlamančių kuprinių garsų, bei mūsų tarpusavio pokalbių tembro, išeinant mes atsisveikinam ir su juo. Lauke spaudžia -15 laipsnių šaltukas, jei ne kalnų apsuptis ir žmonės apsirengę pagal paskutinės mados slidinėjimo aprangos reikalavimus, esminio skirtumo tarp Tėvynės nebūtų. Keliaujame autobuso stotelės link. Laiko dar yra, prisimenam, kad degtukų mes neturime, prie stotelės atsidaro suvenyrų parduotuvė, Kęstutis pamato inkrustuotą degtukų dėžutę, naiviai klausia kainos, tikėdamasis, kad ji kainuos ne daugiau 5€, tačiau tenka giliai nusiminti, jos kaina – 23€, bando savo gestų ir anglų kalba paaiškinti, gal kartais ji turi pigesnių degtukų, pavyksta, gauname po 0,3€. Deja pagal tvarkaraštį turėjęs atvykti autobusas neatvyksta, tenka laukti toliau, spaudžiant lietuviškam šalčiui. Pagaliau atvyksta autobusas, tačiau mus nustebina, kad jis nesiskiria nuo sovietmečiu Lietuvoje kursavusių autobusų, t.y. jis nešildomas, bet juk žygio pradžia, tam dėmesio neskiriame, tik šiek tiek vėliau paaiškėja, kad autobusas važiuoja ir su atidarytu stogo liuku. Vairuotojo, paprašius ir jam atlikus kelis programavimo veiksmus, pagaliau liukas uždarytas. Vėliau mūsų laukia keltuvas į 1801 metrų aukštį, čia daugumai bendrakeleivių prasideda slidinėjimo trasos, tačiau mums tai kelio pradžia išsvajotojo tikslo link, deja jį įveikti teks pasikliaujant savo jėgomis ir kojomis. Pradedam kopimą užpustytu kalnų geležinkeliu, už posūkio ant kalno keteros stovi kalnų ožys ir žiūri ramiai į pro jį praeinančią vorelę. Iki pirmosios stoties keliaujame tik batais, nes keliukas puikiai sumintas, pakilimas nėra status, oras giedras, vėjo beveik nėra. Nuo tarpinės geležinkelio stoties, geležinkelis statėja, ėjimas darosi sudėtingesnis, tenka dėtis kates. Prieiname galinę stotį, planuojame keliauti iki uždarytos kavinės, joje ant terasos papietauti. Oras darosi atšiauresnis, tenka vilktis pūkuotes, tačiau pietūs ilgai netrunka, užkandam ir keliaujam toliau. Sniego darosi vis daugiau, tenka dėtis sniegbridžius, mums tai nauja patirtis, tačiau nesunkiai su ja susitvarkome, apie 5 val. pasiekiame miškininkų namelį (Baraque Forestiere des Rognes 2778 m). Temperatūra -11 vėjo greitis apie 3 m/s, Namelio prieangis pripustytas, tačiau gyvenamasis kambarys tvarkingas, įėjimas uždegtas sena palapine. Viduje nusprendžiame statytis palapinę, Juozas ruošia vakarienę, mūsų laukia grikių košė su mėsos konservais. Visiems nuotaika puiki, apetitu nesiskundžiame. Lauke spaudžia šaltukas, tačiau viduje pakankamai šilta. Aš pasiblaškęs po apylinkes su kamera rankose visiems parodau gražų vaizdą į Chamonix, gražu! Jau sutemus, apie 7 val. Arūnas pamato žiburius kalno papėdėje, netrukus paaiškėja, kad tai lenkų turistų grupė, vėliau mus lydėsianti beveik visą kelionę. Jie pilni energijos, bando bendrauti, bet mes jau buvo pasirengę poilsiui, todėl nebuvo patys mandagiausi pašnekovai.

Gruodžio 29, keliamės 5.30, temperatūra -16, vėjas 3m/s, Juozas baudžiasi uždegti primusus, Kęstutis turi budėti, pusryčiauti paruošia ryžių košę su mėsos konservais ir arbata. Kol kas nelabai sekasi, nėra įdirbio, labiau vienas kitam maišomės. Prašvitus, apie 8 val. pajudame toliau, palikdami lenkus dar tik besikeliančius, prasideda rimtesnis ir daug statesnis kopimas, sniegbridžius tenka prisitvirtinti prie kuprinės ir vėl dėtis kates. Vietomis yra pakabintos lyno saugos, užlipus ant pirmosios keteros, matosi antrasis namelis, tačiau mes nusprendžiame į jį nesukti ir keliauti toliau, lipimas darosi visai status, akmeninėmis olomis, vėjas stiprėja, oras bjūra ir šaltėja. Pietaujame vienoje mažoje aikštelėje, labai greitai, nes kelias dar tolimas, nors mūsų tikslas – yra nuolat matomas. Pirmieji užkopiame iki Refuge de I`Aig. du Gouter 3817m Aš(Aidas), Andrius ir Arūnas (AAA), rengiame arbata Kęstučiui su Juozu. Namelyje mus pasitinka -12 laipsnių šaltis, daug čiužinių ir pledų. Čia tvarkinga, lentynose sudėtos šlepetės, randame palikto maisto ir šiek tiek benzino. Tai labai gerai, nes Juozas jau buvo supanikavęs, kad mums benzino neužteks ir teks mažinti arbatos kiekius, o tai būtų pati blogiausia žinia, nes skysčių trūkumas jaučiamas nuo pat kelionės pradžios. Dauguma mūsų jaučiamės pavargę, netrukus įsirengiam guolius ant stalų ir gulame miegoti. Naktis praeina ramiai. Temperatūra lauke -18, vėjas 23 m/s.

Gruodžio 30 d., keliamės 5.30 tačiau dauguma mūsų jaučiamės nekaip, aš net nebandau keltis, Juozui, Arūnui ir Kęstučiui skauda galvą, tik Andrius nieko nejaučia ir ramiai bei oriai rengiasi kelionei. Už lango jaučiamas stiprus vėjas. Juozas išlindęs laukan leidžia dar kurį laiką pamiegoti, tačiau ir atėjus 9 valandai mūsų savijauta nepasikeičia. Papusryčiavus, Juozas siūlo išeiti pasivaikščioti į viršų, nors didelio noro matyt niekas nejaučia, bet nesispyriodami seka Juozo įkandin. Aš lieku namelyje. Kalno viršus skendi debesyje, vėjas stiprus apie 15 m/s, netoli paėję gręžiasi atgalios ir prisijungia prie manęs ramiai prastumti dieną. Vakarėjant pamatome lenkų grupę, beskaičiuodami matome, kad jų yra daugiau nei palikome miškininkų namelyje. Netrukus pasirodo pirmieji vaikinai, klausiame kiek jų yra, pasirodo jie šešiese, nes vėliau prisijungė du, kurie turėjo užduočių mieste ir į miškininkų namelį net nebuvo užsukę. Perdislokuojam savo miegamuosius, draugiškai palikdami pusę čiužinių lenkams, taip pat ir antklodes. Pavakarieniavę sugulam miegoti, ryte nusprendžiam patikrinti koks oras ir tik tada priimti sprendimą dėl kopimo į Montblaną.

Gruodžio 31 d., ryte atsikeliu pirmasis, visiems pranešu, kad už lango pūga, nors Chamonix matosi, taigi entuziazmo nestinga, nors viduje aiškiai girdimas pūgos siautimas. Ką gi, kadangi iš Juozo pusės entuziazmas nesklinda, visi keliasi tingiai ir neskubėdami. Išėjus į lauką ir įvertinus situacija pasidaro aišku, šią dieną praleisime niekur nekeliaudami. Ryte laukiame įprastinių Danguolės, Juozo žmonos, atsiunčiamų orų prognozių, jos šiek tiek guodžia, bet tuo pačiu neramina, laukiame geresnių orų, tačiau labai šaltų, net iki -45 C orų. Pereinamas oras žadamas rytoj, ryte žadamas sniegas, tačiau apie pietus jis ir vėjas turi rimti. Nusprendžiame surizikuoti ir kopimą į kalną bandyti rytoj. Diena slenka vangiai, pokalbiai nesiriša, tiesiog trinamės ir tiek. Vakare Juozas pasiūlo, kad apie 10 val. atsikeltume ir nors simboliškai sutiktume Naujuosius Metus. Atsikeliu be 10 minučių 12. Visa kompanija ramiai miega sutikdami naujuosius metus savo sapnuose. Išlendu į lauką, bet ten toliau nei ištiesta ranka nieko nesimato. Tad ramiai grįžtu atgal į savo šiltą miegmaišį.

Sausio 1 d., keliamės 4.30, atsikeliu su aiškia nuojauta, kad šiandien mums pavyks ir mes pasieksime išsvajotą viršūnę. Už lango siaučia pūgą, tačiau Danguolės atsiųsta orų prognozė teigia, kad oro sąlygos po pietų gerės. Rengiamės susikaupę, nesigirdi rytais jau įprastu tapus juoko ir šurmulio, suvalgome pusryčius ir apie 6 val. dar tamsoje pajudame kalno viršaus link. Lauke pusto, matomumas minimalus, tačiau pradžioje kelias žinomas ir neklaidus, po valandos už nugarų pamatome lenkų švieseles. Išėję į pirmąją plokštumą orientuotis sekasi sunkiau, mūsų kryptys su lenkais išsiskiria, tačiau netrukus mes jau leidžiamės ir sekame lenkų išmintomis pėdomis. Sniego pusnys gilėja, lenkai stringa, pėdas pradedame minti pasikeisdami ir taip draugiškai apie 11.30 pasiekiame Refuge Bivouac Vallot 4362m namelį. Vėjas nerimsta, tačiau namelyje temperatūra tokia pati kaip ir lauke -18C. Mes ypatingai geros įrangos, su kuria galėtume ilgą laiką praleisti šaltyje, skirtingai nuo lenkų, neturime, be to viena aišku jeigu uždelsime, viršūnės galime ir visai nepasiekti. Šiokie tokie krebždesiai ir mūsų grupėje girdysi abejojant ar tokiu oru galima pasiekti viršūnę, tačiau tikslo siekimo noras paima viršų ir mes nors ir silpnesniam, tačiau vis dar gūsingam vėjui pučiant traukiame į viršų, namelyje palikę lenkus. Po valandos tampa aišku, mūsų pasirinkimas buvo teisingas, oro sąlygos staiga tampa švelnesnės, vėjas rimsta, kalnų viršūnėse matosi tik pustomi sniego liežuviai, kurie kaskart pažvelgus tampa vis plonesni. Užlipus ant paskutinės keteros Montblanas iškilmingai stūkso giedroje lyg laukdamas svečių iš šiaurės, mes traukiame tolyn ir į viršų. Pradedame eiti labai smailia ketera vieną koją statydami Prancūzijoje, kitą Italijoje, šiek tiek baugu, nes iš abiejų pusių šlaitai labai statūs, mus pasitinka gelbėtojų sraigtasparnis, man viena mintis, kad tik jis nesugalvotų dabar mūsų nukelti. Valio, gelbėtojai dingsta ir męs su Arūnu jau viršūnėje. Po 20 min. lygiai 14 val. Jau visi viršuje, viduje nuosaikus džiaugsmas, kelios akimirkos fotografijai ir mes palengva judame atgal. Oras vis dar puikus, vaizdai nuostabūs, esame vis dar aukščiau viršūnių. Apačioje pamatome kalno viršaus kylant du lenkus. Susitikę apsikeičiame banaliomis frazėmis pasisveikinimais ir išsiskiriam. Nusileidę iki Vallot, randame likusius du lenkus, mergiotė visai sustirus, jos vaikinas panikoje, nori kviestis gelbėtojus. Arūnas, mergiotei paslaugiai įsiūlo stiprių antibiotikų, kad užmuštų visas pas ją esančias bakterijas, įskaitant ir bifidus. Ką gi, ilgai nedelsiant, ištuštinę savo arbatos atsargas, keliaujame link Refuge de I`Aig. du Gouter 3817m. Kadangi oras kaip niekad mus lepina savo spalvomis ir matomumu, leidžiamės lėtai, Juozas mėgaujasi kalnų fotografija, visomis pozomis. Paskutinę keterą pasiekiame jau sutemus, tačiau Gouter jau matosi, namelio link keteros viršuje supustyti didžiuliai karnizai, šiek tiek baugu, kad paskutiniams žingsniams likus nenusisuktume sprando. Organizuojame saugą ir leidžiame virve, tai netrunka ilgai ir mes visi plius 2 lenkai namelio prieangyje. Staiga lenkų mergiotė nukrinta nuo suolo, net nespėjus nusiimti kačių, akimirka ir lietuvaičiai vėl prie jos, gabename į gyvenamąjį kambarį, numauname batus, ji atsigauna, girdome arbata, kišame į miegmaišį, panašu, kad dar vienas nuotykis baigiasi laimingai. Po 2 val., grįžta likę lenkai, taip pat sėkmingai pasiekę viršūnę. Mes ilgai nedelsiant sugulame, nes rytoj laukia paskutinė, bet ne lengvesnė diena kalnuose.

Sausio 2 d., keliamės vėliau, apie 7 val. lėtai kuičiamės, ir 9 val. pajudame slėnio link. Leidžiamės su saugomis, kelias status ir sudėtingas. 14 val. Žemiau Baraque Forestiere des Rognes stojame pietauti. Dedamės sniegbridžius, ėjimas darosi spartus, pakeliui sutikę į Montblaną kylančią porelę po valandos pasiekiame traukinuko stotį, tampa aišku, į keltuvą mes jau nespėjome. Prie keltuvo viršutinės stotelės ateiname 5.30, kavinukė neveikia, tačiau dega šviesa, pavyksta prisibelsti ir gauti arbatos iki 10 litų, papildomai paprašome vandens iš krano, tą gauname nemokamai. Atsipučiame ir vėl į kelią, dabar jau slidinėjimo trasomis smagiai ant užpakalių leidžiamės žemyn, bet pasiekiame akligatvį. Ką gi nieko baisaus, jėgų dar yra ir smagiai nučiuožtus 200 metrų žemyn tenka ropštis atgal. Vėliau seka ilgas ėjimas ir leidimasis ilgąja trasa, kuri ir veda prie apatinės keltuvo stotelės. Leidimasis kombinuotas kojinis-užpakalinis, tačiau gana varginantis ir pagaliau po 1,5 valandos leidimosi mes 19 val. pasiekiame Le House. Išaiškėja, kad autobusas į Chamonix bus tik po valandos. Męs su Arūnu bandom rasti nakvynę vietoje, tačiau grįžtam nieko nepešę. Andrius bando tranzuoti į Chamonix, tačiau taip pat be rezultatų. Atvažiuoja autobusas, šildomas! Po kelių minučių susivokiame, kad tai yra pirmosios minutės mums teigiamoje temperatūroje po 6 dienų kelionės, netrukus apie tai suuos ir bendrakeleiviai, bet mums ne motais, nes jau civilizacijoje, nuovargis slegia pečius, norisi ištiesti kojas, nusiprausti ir išgerti gurkšnį vyno ir alaus.

Kopė:

Kęstutis Navickas (dienoraščio autorius)
Juozas Bičkunas (fotografijos)
Aidas Bubinas (video)
Andrius Kriščiunas
Arūnas Kazlauskis

Aukščiausia Europos viršūnė

Aukščiausia Europos viršūnė, taip galima suprasti paskaičius knygutę apie Monblano viršūnę, kurią mes nusipirkom Šamoni miestelyje. Paminėtas ir Elbrusas, bet griežtai paminėta, kad tai nėra Europos dalis, ir klaidinga manyti, kad tai – aukščiausias Europos kalnas. Geografiškai sunku atskirti tikrąsias Europos ribas. Tebūnie tai aukščiausias vakarų Europos kalnas. O norint pabuvoti aukščiausiame Europos taške, teisingiausia užlipti į abi viršūnes.

Klaidinga manyti, kad tai lengva viršūnė, nereikalaujanti fizinio pasiruošimo. Techniškai ji nesudėtinga. Kuo galėčiau ją išskirti, tai masiškumu. Pasitaikius geram orui, maloniai stebina žiburėliu virtinė traukianti link tikslo – aukščiausio Alpių taško. Esant blogam orui šturmuoti tikrai nerekomenduojama. Galima lengvai pasiklysti. Didžiąją kelio dalį nuo Refuge Aig Du Gouter (3817 m) tęsiasi platūs šlaitai. Kuriuose esant blogam matomumui nesunku nukrypti nuo maršruto ir sunku atsekti kelią atgal. Taip ne vienas yra mirtinai sušalęs.

Liepos 5 d. per Milaną pajudėjom link Alpių. Išvažiavom šešiese. Milane išsinuomavome mikroautobusą. Nuo Milano iki Šamoni miestelio 250 km. Aplinkui Šamoni kempingų pasirinkimas didelis, o kainos – nedidelės.

Pasitiko mus prastas oras. Įžiūrėti aukštąsias viršūnes buvo sunku per plaukiančius debesis. Lietaus jau nuo pirmos akimirkos gavom. Pradžioje pasinaudojom keltuvu, kuris kelia nuo Les Houches (1010 m) miestelio iki 1794 m. aukščio. Toliau vardan geresnės aklimatizacijos ir vargo, judėjome savo kojomis. Taip pakilom iki Nid d Aigle (2372 m). Takas aiškus. Oras buvo prastas, lijo netgi stipriai. Noro nakvoti palapinėje nebuvo jokio. Tuo labiau, kad ir viešbutukas visai tuščias buvo. Ilgai nemąstę apsistojome jame. Kaina – 15 eurų už lovą.

Rytas. Planavom pajudėti anksti. Prabusti prabudome, bet judėti nesiryžome dėl lietaus. Po pusryčių vėl prigulėm. Vis gi pajudėjom! Takas aiškus. Per valandą pakilome iki Les Rognes (2768 m). Oras lietingas. Bandėm atsikvėpti apleistame namuke. Pastarasis buvo grūste prigrūstas pasimetusių dėl lietaus turistų. Dauguma jų buvo lietuviai. Prasidėjo staigus pakilimas, bet takas aiškus. Pakilome iki nakvynės vietos –Refuge De Tete Rousse ( 3167 m). Iki čia pirmieji pakilo per pusantros valandos. Norint apsinakvoti namuke reikia iš anksto rezervuoti vietas. Tikimybė pakilus gauti vietą lovoje nedidelė. Mes turėjom palapines. Bet lauke lijo ir įlindus į valgyklą visai nesinorėjo lįsti į lauką. Yra ir virtuvėlė pastato viduje, kur galima pasidaryti valgyti jei turi primusą. Mes vis gi nakvynės lovose išlaukėm, kurios kaina 20 eurų.

Pagaliau nelyja. Debesuota, bet debesys po mūsų kojomis. Užsidedam kates, apraišus ir kitą įrangą ir slenkam link taip vadinamo Mirties kuluaro. Mums pasisekė, kad prieš tai ir mums esant buvo šalta. Sniegas laikė akmenis, kad jie nekristu lavina. Pagrindinis pavojus – krentantys akmenys. Ir esant atšilimui čia velniškai pavojinga. Ir mums esant praskriejo keli akmenys. Yra įtemtas trosas, prie kurio galima prisirišti, kad atsitikus nelaimei toli nenuvarytum žemyn. Tam reikalinga virvė arba penkių metrų „ūsai“. Toliau eina status pakilimas, kurio peraukštėjimas 600 m. Sudėtingesnėse vietose yra prikalti kabliai su įtemtais lynais. Užsikabinus ūsus per karabiną visai saugiai galima jaustis. Tai turbūt sunkiausia techniniu požiūriu vieta neturintiems pakankamos patirties techniniame alpinizme. Vietiniai gidai kyla susirišę su klientais. Taip norėdami parodyti savo darbą ir duoti savotišką saugumo jausmą. Bet nemanau, kad verta tai daryti. Paslydus dviem ir trečias nuvažiuos žemyn.

Pakilom mes per tris su puse valandos iki Refuge Aig Du Gouter (3817 m). Oras nors ir saulėtas buvo, bet šilumos nejutome. Namukas pilnas. Pagal prognozes ateinančias dvi dienas turėjo būti geras oras. Klaidinga manyti, kad Alpėse aukštai pakilus gali būti kažkas panašaus į vasarą. Buitis ir aplinka daugiau priminė žiemą. Naktį temperatūra nusimatė – 16 laipsnių, o ir dieną pavėsyje buvo šalta. Pasistatėm palapinę, o dar trise nutarė bandyti laimę rasti nakvynę name. Nakvynę jie gavo po stalu, o kaina tą pati kaip ir lovoje (30 eurų ). Vandens pasiruošėm šturmui iš vakaro. Brangoka pirkti!

Šturmo naktis. Atsikėlėme antrą nakties. Pusryčiai, pasiruošimas ir į viršų. Kates užsirišom prie namuko. Apraišus taip pat užsisegėm, kaip ir virvę pasiėmėm. Nėjom susirišę, nes nemaniau, kad tai būtina. Dauguma grupių tai sėkmingai darė. Pats kopimas aiškus. Tamsoje vien judantys žiburėliai puikiai kelią rodo. Tai kaip traukinys judantis kalno viršūnės link. Pats maršrutas ilgas ir reikalaujantis ištvermės. Peraukštėjimas 950m , vedantis per kelias viršūnėles. Mums lipant rytas buvo šaltas ir vėjuotas. Rankų ir kojų pirštai šalo. Bet užsispyrimas padėjo pasiekti tikslą. Penkiese iš šešių užlipom į Monblano viršūnę. Vienam iš mūsų, manau, pritrūko motyvacijos.

Ilgai neužsibuvome. Nuotraukos ir žemyn. Leidžiantis pradėjom atšilinėti. Žemiau pasileidus pasidarė netgi karšta. Oras žymiai pagerėjo nuo tų pirmųjų dienų. Nusileidus iki palapinių pasijutome kaip keptuvėje. Nepaisant viso karščio griuvome poilsiui į palapines. Nuo pietų taip nieko ir nenuveikėme. Mąstėm apie rytdienos statųjį nusileidimą.

Ankstyvas rytas. Kol saulė neapšvietė kalno šlaito reikėjo nusileisti iki saugios vietos. Žmonių leidosi tiek pat kaip ir į viršų ėjo. Tai turbūt nesaugiausia ir durniausia kelionės dalis. Yra net tokių, kurie lipa per galvas leisdami akmenis, visai į tai nekreipdami dėmesio. Dėl žmonių masės nusileidimas lėtas ir pavojingas. Nusileidom per 4 valandas. Kuluarą perėjom susirišę, vieną virvės galą prikabinę per karabiną prie ištemto lyno. Atsikvėpimas. Kaip ir viskas. Toliau taku iki Nid d Aigle ( 2372 m). Nusileidome greitai. Didelei mūsų nuostabai traukinukas nevažiavo. Kažkoks gedimas. Andrius pajudėjo savo kojomis iki keltuvo. Labai jau vandens norėjo. O likę kantriai laukė ir sulaukė.

Kultūrinė programa. Dvi dienos. Pajudėjom Italijos link. Po ilgų svarstymų, ką toliau veikti ir kur pasiduoti, vis gi nugalėjo sveikas protas ir Uno žaidimas. Programos dalis – antras pagal dydį ežeras Italijoje. Miesteliai salose, picos ir viskas, kas priklauso po gero darbo!

Rolas
XGenomas