Šuoliai su virve ir šuolių saugumas

Jau praėjo ne mažai laiko nuo tada, kai pirmą kartą pradėjau dirbti su virvėmis, laipioti bei šokinėti, todėl manau šis straipsnis ir sukaupta asmeninė patirtis apie šuolių saugumą daugeliui duos daug naudos.

Daugelis klausia manęs, kaip ateiti į šį sportą. Dabar pateiksiu kelis patarimus. Iš pradžių reikia gerai apmąstyti ar to man reikia, nes šis sportas yra skirtas toli gražu ne kiekvienam. Reikia įvertinti savo sugebėjimus ir sveikatos būklę. Susirasti profesionalią komanda, su kuria galima atlikti savo pirmąjį šuolį ir dar karta apgalvoti ar tai ką padariau man patiko ir tam galiu paskirti savo laisvalaikį. Prisiminti, kad šis sportas yra labai pavojingas, kartais nelegalus. Pagalvoti apie finansus, nes sportas nėra iš pigiųjų. Taip pat papasakoti artimiesiems apie tai, kuo ruošiatės užsiimti. Gerai susipažinti su įrangos panaudojimu bei šuolių saugumu.

Kalbėti apie šuolių saugumą reikia pradėti nuo pačios pradžios, tai yra naudojamos įrangos. Šuoliams yra naudojama alpinistinė įranga ir standartiniai alpinistiniai apraišai. Yra tekę matyti, kaip kai kurie šuolininkai naudoja tik apatinius apraišus. Šioje vietoje esu labai kategoriškas ir esu ne kartą girdėjęs kaip žmonės iškrenta iš apatinių apraišų, net ne šuolio metu, o atlikdami pagalbinius darbus, kitas pavojus tas, kad nenaudojant viršutiniu apraišų yra rizikuojama pažeisti nugarą. Renkantis apraišus būtina, kad jie atitiktų UIAA saugumo standartus. Pirkdami taip pat turite pasidomėti ar apraišai atlaiko smūgi ne mažesnį kaip 15kN, viršutiniai – ne mažiau kaip 10kN. Taip pat yra tekę matyti šuolininkų ir laipiotojų naudojančių savo apraišus labai dažnai ir jų reguliariai netikrinančiu. Apraišai kaip ir visi kiti tekstilės gaminiai dėvisi, todėl būtinai turi būti prižiūrimi ir keičiami ne rečiau, kaip 3 metai.

Virvė yra pats svarbiausias dalykas šuoliuose, todėl jai turi būti skiriamas didžiausias dėmesys. Kaip jau žinot, šuoliams yra naudojamos tik dinaminės virvės diametru ne plonesnės, kaip 10,5-11mm. Svarbiausia, niekada nenaudokite vienos virvės, niekas niekada negali garantuoti, kad gamybos procese nepadarytas brokas, ar atsitiktinai nepatikrinę jos kokybės atliekate šuolius. Apsauginė virvė šuolio metu visada turi būti šiek tiek palaida, ji neturi gauti smūgio, nes jei virvės bus vienodo ilgio nebus gaunamas norimas rezultatas, smūgis bus didesnis. Svarbiausia, virvė turi būti nuolat tikrinama po šuolių, pastebėję bent kokius pakitimus ant virvės šarvo nedelsiant ją keiskite. Niekada šuoliams nenaudokite statinių virvių, tai būtų tas pats kas šokti ant troso, be jokio tamprumo, tai mirtinai pavojinga. Tvirtinant virvę prieš šuolį būtina žinot, kad virvė turi būti izoliuota nuo trinties, tam tinka bet kas, kas atsparu trinčiai (priešgaisrinės žarnos, laistymo žarnos ir t.t.).

Teoriškai šuolį su virve galima atlikti nenaudojant jokių „metalų“, bet profesionaliuose šuoliuose jūs neišsiversite be karabinų, pakilimo įtaisų, skridinių, įv. tipo blokantų, saugos ir nusileidimo įtaisų ir t.t. Patartina šuoliams naudoti tik labai stiprius karabinus, nes kaip parodė daugelio laipiotojų bei alpinistų patirtis, tai kas užrašyta ant karabino apie jo atlaikymo galimybes ne visada atitinka tikrovę. Todėl rekomenduoju naudoti 50kN karabinus šuolio metu. Pagalbiniams darbams tinka ir kiti karabinai. Svarbiausia paminėti, kad visa įranga turi būti sertifikuota ir tik įmonių gaminančių įranga alpinistams. Tvirtinimuose ir savisaugoje neišsiversime be įvairaus ilgio kilpų, kilpos taip pat turi būti apsaugotos nuo trinties tvirtinimo vietose ir turi atlaikyti smūgį ne mažesnį kaip 22kN. Retai matomas šuolininkų su virve tarpe yra šalmas, jis tikrai nepamaišo, bet kokiame ekstremaliame sporte.

Mazgus dažniausiai naudoju dviejų tipų: aštuoniukę arba dviguba aštuoniukę, dar vadinamą zuikio ausimis. Šie mazgai ypatingi tuo, kad mažiausiai silpnina virvę, bei gerai užsiveržia. Svarbiausia mazgą surišti taisyklingai, taip bus ne tik saugiau, bet ir po šuolių lengviau atrišti. Šuolių metu patartina mazgus nuolat tikrinti ir kas keli šuoliai juos perrišti iš naujo kitoje vietoje.

Visa įranga turi būti laikoma sausoje, vėsioje vietoje. Virvėms kenkia ultravioletiniai saulės spinduliai bei drėgmė, todėl stenkitės ją laikyti kuo toliau nuo šių neigiamų veiksnių. Karabinai ir kiti metalai turi būti apsaugoti nuo smėlio, purvo ir vandens, nes tai taip pat gali atsiliepti jų tarnavimo laikui.

Šuolių fizika yra paremta „fall faktoriumi“ (kritimo faktorius), kuo jo koeficientas didesnis tuo smūgis šuolio metu didesnis. Kritimo faktoriaus koeficientas yra nuo 0 iki 2. Jį paskaičiuoti ganėtinai lengva , iš patirties sakau, kad pats minkščiausias smūgis būna tuomet, kai „fall faktorius“ yra tarp 0,1 ir 0,5, todėl šuoliai turi būti paremti sūpynių principu. Kai koeficientas yra tarp 1 ir 2 yra didelė rizika susižeisti arba žūti.

Dabar pabandysiu nupasakoti patį paprasčiausia tvirtinimo būdą. Tvirtindami virve prie tilto atbrailos visų pirma įvertinkite jos tvirtumą, kuris turi būti ne mažesnis kaip 25kN (1kN ~102kg), tvirtinkite kilpomis, geriausia iš 3 taškų. Kilpos turi būti izoliuotos, niekada nekabinkite virvių ant to pačio tvirtinimo taško, tvirkinkite ant skirtingų. Ant kilpų kabantys karabinai turi būti du ir susukti į priešingas puses tam, kad virvė atsidūrusi trumpoje karabino ašyje jo nesulaužytų. Toliau rišame mazgus pagrindinei ir apsauginei virvėms. Abi virvės turi būti izoliuotos nuo trinties. Tikrinkite tvirtinimą kelis kartus, didelį dėmesį skirkite karabinams, stebėkite ar jie tikrai užsukti. Toliau žmogus turi nusileisti virve žemyn ir pažymėti taip vadinamus „dead line‘us“ (galutinius taškus) pagrindinei bei atsarginei virvėms. Čia reikia žinoti kad šokant virvė dar labiau išsitemps todėl riškite aukščiau. Atlikus visus darbus geriausia iš pradžių mesti svori ir stebėti trajektoriją bei tvirtinimo taškų darbą. Prieš tai reikia apgalvoti ar žmogų bus galima greit nuleisti ar pakelti įvykus neplanuotai situacijai. Ir dar būtinai prisiminkite, kad ir kokia būtu gera įranga, ją panaudojus neprotingai ir be patirties rezultatas gali būti tragiškas.

Arvydas Vasiliauskas „Vilnius RJ Team“

Geriau už kalnus gali būti tik kalnai

Kelionės į kalnus dažnai romantizuojamos, kalnais „susergama“. Tai rodo, kad jos labai veikia žmogaus psichiką. Kokio poveikio galima tikėtis kopiant į kalnus? Galbūt toks žygis gali iš esmės pakeisti asmenybę?

Praėjusią vasarą didelis Lietuvos turistų būrys – apie du šimtai žmonių – išvyko į Tadžikijoje stūksančius Fanų kalnus. Buvo suformuota apie 20 grupių, daugelis keliautojų kopė į viršūnes, esančias didesniame nei penkių kilometrų aukštyje. Tokiuose žygiuose reikėjo naudotis sudėtinga alpinizmo įranga. Nors ir nespėjau susipažinti su visais šio žygio dalyviais, visgi psichologų tarp jų nesutikau. Kalnų turistai ir alpinistai dažnai yra psichologiškai gana sveiki žmonės, nelinkę gilintis į psichologines subtilybes. Galbūt todėl noriu į šio ir kitų žygių patyrimą (šią vasarą kalnuose buvau jau keturioliktą kartą) pasižiūrėti iš psichologinio taško. Kalnų žygiuose visada rašomas žygio dienoraštis, į kurį vieną ar kitą dieną kiekvienas grupės narys turi kažką įrašyti. Šiame straipsnyje pateiksiu tokių dienoraščių ištraukas.

Susitikimas su savimi ypatingoje erdvėje

Kalnuose nebuvę žmonės šį poveikį labiausiai sieja su kalnų grožiu ir didybe, kurie sukuria ypatingą pakylėtą būseną. Be abejo, tai labai svarbu. Nors su kuprine kopiant į viršų judama labai lėtai, dėl vertikalės pokyčio vaizdai kinta kur kas greičiau nei lygumoje. Keičiasi klimato zonos: 2 km aukštyje daug augalijos, 3 km – plyti akmenynai ir uolos, o 4 km aukštyje horizontą dengia sniegas ir ledas. Sunku įsivaizduoti kitą kelionę, kurioje susidurtum su tokia vaizdų gausa ir milžiniškomis erdvinėmis perspektyvomis: Visą dieną lipame į kalną kaip laiptais į dangų – laiptai nesibaigiantys, bet pasieki dangų. Po Elbruso visų nuotaika gera, pakili. Leidžiamės per neįtikimo dydžio ir grožio sniego laukus jautiesi kaip pasakoje.

Bet kažin ar nuostabiausi vaizdai darytų tokį poveikį, jei juos matytum pro automobilio langą. Štai čia ir prasideda psichologija. Visų pirma, kalnuose turi ilgai eiti savo kojomis, negali žiūrėti televizoriaus, naršyti internete – tiesiog ramiai eini ir stebi gamtą arba savo mintis. Ir taip kiauras dienas. Mes ėjom ir ėjom, ir ėjom, ir ėjom rašo ne vienas žygeivis. „Atsijungus nuo laidų“ gali darytis nuobodu, tuščia, ima lįsti mintys, kad sunku eiti. Tačiau tenka pamažu nurimti ir pabūti su savimi. Žygio pradžioje sunku, nyku, tuščia. Suprantu, jog reikia susivokti, o ne kaltinti kitus. Po mano nerimu, matyt, slypi nuovargis, o dar giliau – liūdesys. Bet ketvirtą dieną kažkas mano viduje persiverčia, jaučiu, kaip ateina ramybė, – jau galėčiau eiti bet kiek ir bet kur. Nustoju kontroliuoti, planuoti ir atsiduodu tam, kas vyksta. Atrodo, kad jei taip išeitų Lietuvoje, tai būčiau laimingas žmogus.

Jeigu kam nors nurimti ypač sunku, galiausiai priveikia nuovargis: Šiandien labai pavargau. Net nesvarbu, kur gulėti, prigulei ir tiek. Didysis susitaikymas. Bet kiek reikia lipti, kad jis atsirastų! Girdėti, kaip eina laikas.

Keliauti – tai patirti transą

Kai išsivalo galva, atsiranda daug stipresnis ryšys su gamta. Kertame statų šlaitą. Aš bėgu priekyje, šokinėdama tarp akmenų kaip katė. Kūnas priglunda, strykteli šeštuoju jausmu pajusdamas, kur link judėti.

Kas atsitinka nustojus viską planuoti ir kontroliuoti? Hipnozės specialistai pasakytų, kad žmogus patenka į transo būseną. Norint įeiti į transą, svarbiausia nustoti mąstyti. Ši būsena atsiranda pasinėrus į meną, gamtą ar užsisvajojus važiuojant traukiniu. Nieko nedarant žmogaus viduje tarsi įsižiebia ugnelė. Kuo ji didesnė, tuo labiau atsipalaiduojame, tampame atviresni. Pavyzdžiui, prieš startą Šumacheris per hipnozę įeina į transo būseną ir tik tada sėda į mašiną. Būtent dėl šios būsenos alpinistai sugeba mėnesį šokinėti per akmenis ir neišsisukti kojos. Kompiuterinė smegenų tomografija patvirtina, kad transo metu funkcionuoja kur kas daugiau smegenų sričių. Kodėl negalime taip jaustis kasdien? Pasiekti transo būseną labiausiai trukdo stresas ir rutina. Stresas įkalina žmogų liguistose sprendimo paieškose ir jis nebeatsiveria pasauliui. Rutina, atvirkščiai, migdo, nebereikalauja naudoti gyvybinių galių. Hipnoterapeutas Ž. Bekio teigia, kad senovėje žmonės kur kas dažniau naudojosi transo teikiamomis galimybėmis, pavyzdžiui, nors ir neturėdami migdomųjų vaistų, sugebėdavo nugalėti nemigą. Transas labai malonus ir daugelis jo taip trokšta, kad yra linkę siekti šios būsenos naudodami alkoholį ar narkotikus. O juk išėjimas į kalnus ją garantuoja beveik mėnesiui!

Gyvenimas su grupe

Kalnuose įprasta keliauti grupėmis. Reikia taikytis prie kitų žmonių ir prie bendrų taisyklių. Pradžioje visi lekia iš visų jėgų, o po to ilgai stovi ir tauškia niekus. Nuo bendrakeleivių nepabėgsi, todėl turi stengtis juos suprasti, nekaupti nuoskaudų, be to, gali teigiamai veikti tai, kas vyksta. Buvimas su svetimais žmonėmis, šalia kurių sunkiau parodyti savo tikrąsias mintis ar norus, – nemažas išbandymas. Iš pradžių savijauta labai priklauso nuo to, kokie santykiai namie. Jei artimieji jums labai svarbūs, jų stipriai truks, jeigu artumas netikras, kelionėje ta tuštuma išryškės, o jei namuose labai daug duodavote kitiems, svetimi žmonės tikrai nespės tiek pareikalauti ir pamažu pajusite, kaip jūsų jėgos vis labiau atsistato. Taigi, kelionė – geras būdas suvokti tiesą apie santykius namie ir puiki galimybė atgauti prarastą pusiausvyrą. Vėliau suartėjama su bendrakeleiviais. Paprastai šie ryšiai nuoširdūs ir tikri, nes žmogus kelionėje labai atsiskleidžia: kuo jis domisi, jo nuotaika, egoizmo lygis, valdingumas. Tad jei norite įsigyti tikrų draugų, ieškokite jų kelionėse!

Buvimas grupėje daugiau duoda nei atima. Jis sudaro idealias sąlygas pailsėti: Pačiai vadovaujant reikėtų daug mąstyti – būtų kaip darbe. Geriau tegul mane kaip avį kur nors vedasi, o aš eisiu iš paskos ir „kaifuosiu“. Trumpam galima pagyventi bendruomenėje, pajausti, kad padėti kitam būna naudingiau, negu rūpintis savimi. Grupėje smagu, dingsta vienišumo, liūdesio jausmas. Tą rodo toks pasisakymas: Grupėje aš kaip po antklode: susupkite ir užliūliuokite, kad nieko neprisiminčiau apie save. Laisvė būti vienam ir būti kartu. Arba šis: Kelionės draugų tuoj neliks šalia ir lengvumo būsena galbūt išnyks.

Apribojimai – galimybė pareikalauti iš savęs

Kalnuose žmogus susiduria su dideliais apribojimais. Pastarųjų apstu ir kasdienybėje, juos priimti – būtina žmogaus egzistencijos sąlyga, tačiau daugelis to neįsisąmonina. Kalnuose susidūrimo su apribojimais neįsisąmoninti nebeįmanoma. Jau prieš žygį pasiskirstoma pareigomis, įsidedami būtiniausi daiktai. Jei ką nors pamiršite, kils problemų, jei įsidėsite per daug, bus sunku nešti. Žygyje reikia prisitaikyti prie komforto trūkumo: Atsikėlėme ketvirtą valandą, kad išeitume šeštą. Tokiu laiku tamsu, nyku, šalta. Atrodo, kad tave kas tempia į darželį šaltą tamsų žiemos rytą. Aplinkui milžiniški snieguoti kalnai ir vaiduokliškas mėnulis tarp debesų. <…> Dešimtą kartą kemšame šlykščią grikių košę, nusvilę visi saulei prieinami odos lopinėliai, po šonais visada akmenys, kas dieną ką nors pameti, o į kuprinę grūdi kalną dvokiančių daiktų.

Taisyklių griežtai laikomasi einant per nuobirynus, ledynus, lipant virvėmis – kalnuose žmogus patiria daug apribojimų, kai reikia daryti tai, kas būtina, o ne tai, ko norisi. Kol grupės narys pereis, turi stovėti, nors galbūt nuobodu, šalta ar stovi tik ant vienos kojos: Skubame į viršūnę, bet palipus iki 5 km pasirodo, kad eilėje prie virvių reikės laukti apie tris valandas. Apima panika, kad sušalsim. Sprendimus kalnuose paprastai priima vadas, kurio reikia klausyti. Taigi, kalnai suteikia puikią galimybę pareikalauti iš savęs, o galimybės kovoti už savo teises – minimalios. Grįžus iš tokio žygio daug kas gyvenime atrodo lengva ir malonu. Kažkas vieno alpinisto paklausė: „Kada jūs ten džiaugiatės?“ Šis atsakė: „Kai grįžtu namo.“

Tamsioji kelionių į kalnus pusė

Verta pakalbėti ir apie kelionių į kalnus sunkumus. Juk nemažai žmonių vieną kartą nuvykę į kalnus kratosi tokių kelionių, kaip velnias kryžiaus, o apie žygių sunkumus kuriamos juodojo humoro dainelės. Vienas didžiausių sunkumų – neįprastai intensyvus fizinis krūvis. Mes turime baigtinį energijos kiekį, ir jei ją sunaudojome fizinėms užduotims atlikti, subtilesniems apmąstymams energijos gali nebepakakti. Ar to reikia? Kam reikia turėti stiprų kūną ir švarią galvą? Silpnesnio kūno juk visiškai užtenka ir neblogai turėti daugiau minčių. Galbūt dėl šios priežasties, nors bendravimas kalnų grupėse paprastai nuoširdus ir tikras, pokalbių temos dažniausiai baigiasi vaikiškais juokeliais. Tiems, kurie fiziškai pasiruošę, žinoma, lengviau, bet ar tikrai verta tiek laiko ir pastangų skirti kūnui tobulinti? Pavyzdžiui, sportas suteikia energijos ir padeda išlaikyti psichinę pusiausvyrą, bet kai kurie žmonės pastarąją puikiausiai pasiekia ir medituodami, sveikatą palaiko daugiau vaikščiodami pėsčiomis, o užuot leidę valandas sporto salėje, užsiima širdžiai mielesne veikla. Tik štai – kalnams neužtenka būti vien sveikam, reikia būti treniruotam. Jei nori eiti į kalnus, turi investuoti savo laiką. Kita vertus, nors fiziniai išbandymai kalnuose mobilizuoja neįtikėtinas mūsų organizmo galias, juos patirti irgi ne visuomet sveika. Kai kopimas yra sunkesnis, sportinis, įmanoma ne tik pagerinti, bet ir prarasti sveikatą – tai traumos, nušalimai ir įvairios kitos ligos, kurios gali tapti žiauriu beprasmišku praradimu.

Kitas neigiamas dalykas – kalnuose galima akis į akį susidurti su grėsmingomis stichijomis. Šį patyrimą įprasminti daugeliui gana sunku. Po to, kai tavęs vos neužpylė lavina, arba matei, kaip kitas žmogus įkrito į plyšį, jautiesi išgąsdintas, menkas prieš žiaurią bedvasę gamtą. Tetrokšti grįžti į jaukią kultūrinę aplinką, kurioje dar ilgai negali atgauti žado ir nesupranti, kaip to nepatyrę žmonės sugeba džiaugtis gyvenimu: Dabar man kalnuose viskas tarsi priešiška, nuodinga. Atrodo, kad ta aplinka netinka žmogui gyventi ir gamta mus baudžia už tai, jog lendame kur nereikia.

Sutarti su grupe irgi ne visada būna lengva. Nors retai, bet pasitaiko, kad į vieną grupę susirenka ypatingai tarpusavyje nederančios asmenybės. Tada nuolat vyksta barniai, kurie nuo pervargimo įgauna baisingą mastą, grupėje tvyro atšiauri, priešiška atmosfera, kartais net nusisukama nuo draugo bėdoje: Žygyje po Altajaus kalnus turėjome labai įdomų vadą. Jis beveik nesikalbėdavo su grupės nariais ir taip sparčiai eidavo į priekį, kad kai kurie žmonės nuo jo atsilikdavo per kilometrą, – mirk, jei nori, niekam neįdomu.

Gerai, kad sveikatos problemos, stichijų grėsmė ir neišsprendžiami nesutarimai kelionėse į kalnus pasitaiko retai. Remdamasi savo patirtimi galiu pasakyti, kad iš 14 tokių kelionių negeros buvo tik trys.

Apsivalymas ir atsinaujinimas kalnuose

Tačiau kai kurie žmonės neigiamus dalykus paverčia teigiamais, pavyzdžiui, kalnuose nugali savo baimes. Vieni bijo aukščio, kiti – šalčio, treti – blogo likimo. Leidomės stačiu lediniu šlaitu užsidėję „kates“ (ant batų tvirtinami geležiniai nagai – aut. past.) ir susirišę virvėmis. Man vis iškildavo atsiminimai, kaip kas nors kur nors paslydo. Ledynas buvo pilnas plyšių, ir čia aš vėl mačiau pavojus.

Baimė gali iš viso sustabdyti arba diena iš dienos varginti, atimdama tokias brangias jėgas. Ir tik tada, kai žmogus suvokia, jog gali sutelkti dėmesį ne į baimę, o į kitą žingsnį, jis įveikia save. Po kurio laiko baimė ima savaime mažėti: Veikiai paaiškėja, kad nuimta pusė virvių, kad kabaluojant ir bijant pažiūrėti žemyn reikia panaudoti visas vakar įgytas mazgų rišimo žinias ir peršokti nuo vienos virvės ant kitos. Pajuntu, jog viskas mano rankose, – įdomus, šiurpokas jausmas. Kaip liūtas kaunuosi už išlikimą.

Kalnai – tarsi laboratorija, kurioje paaiškėja, kokie žmonės yra iš tikrųjų. Kartais tokia kelionė yra tarsi nužengimas į pragarą, po kurio seka atsinaujinimas. Norisi kažką parsivežti iš čia kaip iš archajiškos, gilesniame sluoksnyje esančios erdvės, kur viskas baisiau ir tikriau. Kalnuose žmogus sustiprina valią, tampa draugiškesnis, drąsesnis ir labai pailsi nuo sumaišties bei savo rūpečių apačioje. Tai didelis psichologinis apsivalymas, atsinaujinimas, po kurio viskas suvokiama labai jautriai, atvirai: Turistinės kelionės siūlo daugybę įspūdžių, bet jie kažkokie netikri. Kalnuose – daug fizinio krūvio, neskanios košės, mažai įspūdžių. Bet gamta tampa labai arti, o tie keli įspūdžiai – itin stiprūs. Kelionė kaip galimybė vėl atverti akis, kad gyvenime kas nors prasidėtų, o ne tik baigtųsi.

Kita vertus, yra žmonių, kurie taip „suserga“ kalnais ir įninka į jų gydantį poveikį, kad nebegyvena kasdieninio gyvenimo. Pastarasis jiems darosi vis mažiau patrauklus. Galima pamanyti, jog tokie žmonės vadovaujasi posakiu: „Jei darbas trukdo kalnams, mesk darbą.“ Tuomet keliavimas į kalnus tampa pabėgimu, bėgti reikia vis dažniau ir toliau. Kelionės į kalnus turėtų praturtinti mūsų kasdieninį gyvenimą, prasmingą darbą, santykius su artimaisiais, o ne atvirkščiai.

Genovaitė Petronienė

Naujieji metai Mont Blanc

… … d. Pagaliau mes, penki vyrukai, sėdime viešbutyje ir ilgai mus vienijęs tikslas ir kvapas jau praeityje.  Penki vyrukai, tai Juozas, išdidus kaip karalaitis Sidharta, kurį gali išvesti iš kantrybės tik blogai veikiantis primusas, Aidas, tikras vėjavaikis, kuris apie vėją gali pasakoti nesustojęs nuo Chamonix iki Vilniaus, tik, kad būtų kam klausyti, inteligentiškas Andrius, kuris su sniegbridžiais nuo kalno gali leistis su tokiu orumu, lyg pasirašytų svarbiausią valstybės dokumentą, Arūnas, geras ir nuoširdus žmogus, visada pasirengęs kokiai nors lenkei įsiūlyti antibiotikų su laisvinamuoju šalutiniu poreikiu ir Kęstutis, kuris moka gaminti krem-briule. Tikslas, sutikti Naujuosius metus ant aukščiausio Europos kalno, Montblano(4808m), gana keistas tikslas, vertinant, kad teks atsisakyti įgimtų lietuviui savybių, kaip baltos mišrainės dorojimo Naujųjų metų naktį, užgeriant ją, degtine.

Galima pripažinti, nelengva ir mums buvo, jau įlipęs į Andriaus vairuojamą autobusiuką, Juozas pareiškia, kad be alaus jam pradėti kelionę bus sunku. Apie vienijantį kvapą bus galima užsiminti, dienoraščio pabaigoje.

Taigi, gruodžio 26-oji, antroji Kalėdų diena, skrandžiai pilni vakarykščių vaišių, sunki kelionės pradžia, visi renkamės prie Juozo namų, nors jau 10 valanda, tačiau miestas dar neprabudęs. Susirinkę einame pas Juozą paimti bendro inventoriaus ir žygio maisto. Maistas sudėliotas į polietileninius maišelius, ant kurių puikuojasi užrašai „Vyrukas 1″, „Vyrukas 2″ ir t.t. Po pusvalandžio pakavimosi, laukia paskutiniai atsisveikinimo bučiniai su artimaisiais ir mes jau kelyje į Chamonix, miestelį esantį arčiausiai Montblano. Kelionės pradžioje jaučiamas mano ir Andriaus pasiryžimas vairuoti, taigi trims likusiems vyrukams tenka aukotis ir patogiai įsitaisius ant galinės sėdynės, prašytis sustoti, kad būtų galima įsigyti paskutinį kelioninį inventorių – alų. Kaip visa tai įvyksta, automobilyje įsivyrauja taika ir harmonija, lydėjusi mus visą kelionės laikotarpį. Dabar belieka svarbiausi 2 dalykai, laiku sustoti „Stacia atlyva“ ir „Stacia palyva“. Iki Ženevos, galinis ekipažas išsitiesę sėdynes ramiai sau ilsėjosi, Ženevoje teko ieškoti C.E.R.N. darbuotojo, kuris buvo mums palikęs benzininius primusus. Čia reikia paminėti, kad Ženevą mes pasiekėme jau gruodžio 27 dieną. Dar po kelių valandų, mes jau Chamonix, kur prasideda mums trūkstamo inventoriaus paieškos, tai batai man ir Andriui bei sniegbridžiai kiekvienam. Pirmoje parduotuvėje, buvo didelė eilė, tai mes patraukėme į parduotuvę „Intersport“, bet šioje parduotuvėje, atsakingas vadybininkas sužinojęs mūsų kelionės tikslą atsisakė nuomoti inventorių, teigdamas, kad jis nenori atgauti batų su mūsų nušalusiom galūnėm viduje ir apskritai jis primigtinai siūlė mums nusisamdyti gidą, nes esą žiemą Montblanas tai ne Montblanas vasarą. Ką gi, mūsų išdidumas neleido mums ilgiau čia pasilikti, nuėjome į dar vieną parduotuvę, kurioje savo kelionės tikslo, dėl jau minėtų priežasčių, neatskleidėme, čia pavyko gauti didžiąją dalį trūkstamo inventoriaus. Likusius vienus sniegbridžius gavome pakeliui į motelį. Motelis 2 žvaigždučių, tačiau labai draugiškas turistams, yra virtuvėlė, kuria gali naudotis kiekvienas jo svečias, mes buvome apsistoję 8 -čiame kambaryje, kuriame be mūsų apsistojo 2 ruseliai, ką tik nusileidę nuo kalnų, jie mums suteikė informacijos apie sniego būklę kalnuose.

Gruodžio 28 d., keliamės 7 val., rusai, parodę savo nepalaužiamą valią dar pamiegoti, netrukus prie mūsų prisijungia, tik vienas jaunuolis, su kuriuo mes nebendravome, dar dedasi neprabudęs, tačiau po mūsų 2 val. kuitimosi kambaryje, net ir jo jaunatviškas maksimalizmas neatlaiko mūsų šlamančių kuprinių garsų, bei mūsų tarpusavio pokalbių tembro, išeinant mes atsisveikinam ir su juo. Lauke spaudžia -15 laipsnių šaltukas, jei ne kalnų apsuptis ir žmonės apsirengę pagal paskutinės mados slidinėjimo aprangos reikalavimus, esminio skirtumo tarp Tėvynės nebūtų. Keliaujame autobuso stotelės link. Laiko dar yra, prisimenam, kad degtukų mes neturime, prie stotelės atsidaro suvenyrų parduotuvė, Kęstutis pamato inkrustuotą degtukų dėžutę, naiviai klausia kainos, tikėdamasis, kad ji kainuos ne daugiau 5€, tačiau tenka giliai nusiminti, jos kaina – 23€, bando savo gestų ir anglų kalba paaiškinti, gal kartais ji turi pigesnių degtukų, pavyksta, gauname po 0,3€. Deja pagal tvarkaraštį turėjęs atvykti autobusas neatvyksta, tenka laukti toliau, spaudžiant lietuviškam šalčiui. Pagaliau atvyksta autobusas, tačiau mus nustebina, kad jis nesiskiria nuo sovietmečiu Lietuvoje kursavusių autobusų, t.y. jis nešildomas, bet juk žygio pradžia, tam dėmesio neskiriame, tik šiek tiek vėliau paaiškėja, kad autobusas važiuoja ir su atidarytu stogo liuku. Vairuotojo, paprašius ir jam atlikus kelis programavimo veiksmus, pagaliau liukas uždarytas. Vėliau mūsų laukia keltuvas į 1801 metrų aukštį, čia daugumai bendrakeleivių prasideda slidinėjimo trasos, tačiau mums tai kelio pradžia išsvajotojo tikslo link, deja jį įveikti teks pasikliaujant savo jėgomis ir kojomis. Pradedam kopimą užpustytu kalnų geležinkeliu, už posūkio ant kalno keteros stovi kalnų ožys ir žiūri ramiai į pro jį praeinančią vorelę. Iki pirmosios stoties keliaujame tik batais, nes keliukas puikiai sumintas, pakilimas nėra status, oras giedras, vėjo beveik nėra. Nuo tarpinės geležinkelio stoties, geležinkelis statėja, ėjimas darosi sudėtingesnis, tenka dėtis kates. Prieiname galinę stotį, planuojame keliauti iki uždarytos kavinės, joje ant terasos papietauti. Oras darosi atšiauresnis, tenka vilktis pūkuotes, tačiau pietūs ilgai netrunka, užkandam ir keliaujam toliau. Sniego darosi vis daugiau, tenka dėtis sniegbridžius, mums tai nauja patirtis, tačiau nesunkiai su ja susitvarkome, apie 5 val. pasiekiame miškininkų namelį (Baraque Forestiere des Rognes 2778 m). Temperatūra -11 vėjo greitis apie 3 m/s, Namelio prieangis pripustytas, tačiau gyvenamasis kambarys tvarkingas, įėjimas uždegtas sena palapine. Viduje nusprendžiame statytis palapinę, Juozas ruošia vakarienę, mūsų laukia grikių košė su mėsos konservais. Visiems nuotaika puiki, apetitu nesiskundžiame. Lauke spaudžia šaltukas, tačiau viduje pakankamai šilta. Aš pasiblaškęs po apylinkes su kamera rankose visiems parodau gražų vaizdą į Chamonix, gražu! Jau sutemus, apie 7 val. Arūnas pamato žiburius kalno papėdėje, netrukus paaiškėja, kad tai lenkų turistų grupė, vėliau mus lydėsianti beveik visą kelionę. Jie pilni energijos, bando bendrauti, bet mes jau buvo pasirengę poilsiui, todėl nebuvo patys mandagiausi pašnekovai.

Gruodžio 29, keliamės 5.30, temperatūra -16, vėjas 3m/s, Juozas baudžiasi uždegti primusus, Kęstutis turi budėti, pusryčiauti paruošia ryžių košę su mėsos konservais ir arbata. Kol kas nelabai sekasi, nėra įdirbio, labiau vienas kitam maišomės. Prašvitus, apie 8 val. pajudame toliau, palikdami lenkus dar tik besikeliančius, prasideda rimtesnis ir daug statesnis kopimas, sniegbridžius tenka prisitvirtinti prie kuprinės ir vėl dėtis kates. Vietomis yra pakabintos lyno saugos, užlipus ant pirmosios keteros, matosi antrasis namelis, tačiau mes nusprendžiame į jį nesukti ir keliauti toliau, lipimas darosi visai status, akmeninėmis olomis, vėjas stiprėja, oras bjūra ir šaltėja. Pietaujame vienoje mažoje aikštelėje, labai greitai, nes kelias dar tolimas, nors mūsų tikslas – yra nuolat matomas. Pirmieji užkopiame iki Refuge de I`Aig. du Gouter 3817m Aš(Aidas), Andrius ir Arūnas (AAA), rengiame arbata Kęstučiui su Juozu. Namelyje mus pasitinka -12 laipsnių šaltis, daug čiužinių ir pledų. Čia tvarkinga, lentynose sudėtos šlepetės, randame palikto maisto ir šiek tiek benzino. Tai labai gerai, nes Juozas jau buvo supanikavęs, kad mums benzino neužteks ir teks mažinti arbatos kiekius, o tai būtų pati blogiausia žinia, nes skysčių trūkumas jaučiamas nuo pat kelionės pradžios. Dauguma mūsų jaučiamės pavargę, netrukus įsirengiam guolius ant stalų ir gulame miegoti. Naktis praeina ramiai. Temperatūra lauke -18, vėjas 23 m/s.

Gruodžio 30 d., keliamės 5.30 tačiau dauguma mūsų jaučiamės nekaip, aš net nebandau keltis, Juozui, Arūnui ir Kęstučiui skauda galvą, tik Andrius nieko nejaučia ir ramiai bei oriai rengiasi kelionei. Už lango jaučiamas stiprus vėjas. Juozas išlindęs laukan leidžia dar kurį laiką pamiegoti, tačiau ir atėjus 9 valandai mūsų savijauta nepasikeičia. Papusryčiavus, Juozas siūlo išeiti pasivaikščioti į viršų, nors didelio noro matyt niekas nejaučia, bet nesispyriodami seka Juozo įkandin. Aš lieku namelyje. Kalno viršus skendi debesyje, vėjas stiprus apie 15 m/s, netoli paėję gręžiasi atgalios ir prisijungia prie manęs ramiai prastumti dieną. Vakarėjant pamatome lenkų grupę, beskaičiuodami matome, kad jų yra daugiau nei palikome miškininkų namelyje. Netrukus pasirodo pirmieji vaikinai, klausiame kiek jų yra, pasirodo jie šešiese, nes vėliau prisijungė du, kurie turėjo užduočių mieste ir į miškininkų namelį net nebuvo užsukę. Perdislokuojam savo miegamuosius, draugiškai palikdami pusę čiužinių lenkams, taip pat ir antklodes. Pavakarieniavę sugulam miegoti, ryte nusprendžiam patikrinti koks oras ir tik tada priimti sprendimą dėl kopimo į Montblaną.

Gruodžio 31 d., ryte atsikeliu pirmasis, visiems pranešu, kad už lango pūga, nors Chamonix matosi, taigi entuziazmo nestinga, nors viduje aiškiai girdimas pūgos siautimas. Ką gi, kadangi iš Juozo pusės entuziazmas nesklinda, visi keliasi tingiai ir neskubėdami. Išėjus į lauką ir įvertinus situacija pasidaro aišku, šią dieną praleisime niekur nekeliaudami. Ryte laukiame įprastinių Danguolės, Juozo žmonos, atsiunčiamų orų prognozių, jos šiek tiek guodžia, bet tuo pačiu neramina, laukiame geresnių orų, tačiau labai šaltų, net iki -45 C orų. Pereinamas oras žadamas rytoj, ryte žadamas sniegas, tačiau apie pietus jis ir vėjas turi rimti. Nusprendžiame surizikuoti ir kopimą į kalną bandyti rytoj. Diena slenka vangiai, pokalbiai nesiriša, tiesiog trinamės ir tiek. Vakare Juozas pasiūlo, kad apie 10 val. atsikeltume ir nors simboliškai sutiktume Naujuosius Metus. Atsikeliu be 10 minučių 12. Visa kompanija ramiai miega sutikdami naujuosius metus savo sapnuose. Išlendu į lauką, bet ten toliau nei ištiesta ranka nieko nesimato. Tad ramiai grįžtu atgal į savo šiltą miegmaišį.

Sausio 1 d., keliamės 4.30, atsikeliu su aiškia nuojauta, kad šiandien mums pavyks ir mes pasieksime išsvajotą viršūnę. Už lango siaučia pūgą, tačiau Danguolės atsiųsta orų prognozė teigia, kad oro sąlygos po pietų gerės. Rengiamės susikaupę, nesigirdi rytais jau įprastu tapus juoko ir šurmulio, suvalgome pusryčius ir apie 6 val. dar tamsoje pajudame kalno viršaus link. Lauke pusto, matomumas minimalus, tačiau pradžioje kelias žinomas ir neklaidus, po valandos už nugarų pamatome lenkų švieseles. Išėję į pirmąją plokštumą orientuotis sekasi sunkiau, mūsų kryptys su lenkais išsiskiria, tačiau netrukus mes jau leidžiamės ir sekame lenkų išmintomis pėdomis. Sniego pusnys gilėja, lenkai stringa, pėdas pradedame minti pasikeisdami ir taip draugiškai apie 11.30 pasiekiame Refuge Bivouac Vallot 4362m namelį. Vėjas nerimsta, tačiau namelyje temperatūra tokia pati kaip ir lauke -18C. Mes ypatingai geros įrangos, su kuria galėtume ilgą laiką praleisti šaltyje, skirtingai nuo lenkų, neturime, be to viena aišku jeigu uždelsime, viršūnės galime ir visai nepasiekti. Šiokie tokie krebždesiai ir mūsų grupėje girdysi abejojant ar tokiu oru galima pasiekti viršūnę, tačiau tikslo siekimo noras paima viršų ir mes nors ir silpnesniam, tačiau vis dar gūsingam vėjui pučiant traukiame į viršų, namelyje palikę lenkus. Po valandos tampa aišku, mūsų pasirinkimas buvo teisingas, oro sąlygos staiga tampa švelnesnės, vėjas rimsta, kalnų viršūnėse matosi tik pustomi sniego liežuviai, kurie kaskart pažvelgus tampa vis plonesni. Užlipus ant paskutinės keteros Montblanas iškilmingai stūkso giedroje lyg laukdamas svečių iš šiaurės, mes traukiame tolyn ir į viršų. Pradedame eiti labai smailia ketera vieną koją statydami Prancūzijoje, kitą Italijoje, šiek tiek baugu, nes iš abiejų pusių šlaitai labai statūs, mus pasitinka gelbėtojų sraigtasparnis, man viena mintis, kad tik jis nesugalvotų dabar mūsų nukelti. Valio, gelbėtojai dingsta ir męs su Arūnu jau viršūnėje. Po 20 min. lygiai 14 val. Jau visi viršuje, viduje nuosaikus džiaugsmas, kelios akimirkos fotografijai ir mes palengva judame atgal. Oras vis dar puikus, vaizdai nuostabūs, esame vis dar aukščiau viršūnių. Apačioje pamatome kalno viršaus kylant du lenkus. Susitikę apsikeičiame banaliomis frazėmis pasisveikinimais ir išsiskiriam. Nusileidę iki Vallot, randame likusius du lenkus, mergiotė visai sustirus, jos vaikinas panikoje, nori kviestis gelbėtojus. Arūnas, mergiotei paslaugiai įsiūlo stiprių antibiotikų, kad užmuštų visas pas ją esančias bakterijas, įskaitant ir bifidus. Ką gi, ilgai nedelsiant, ištuštinę savo arbatos atsargas, keliaujame link Refuge de I`Aig. du Gouter 3817m. Kadangi oras kaip niekad mus lepina savo spalvomis ir matomumu, leidžiamės lėtai, Juozas mėgaujasi kalnų fotografija, visomis pozomis. Paskutinę keterą pasiekiame jau sutemus, tačiau Gouter jau matosi, namelio link keteros viršuje supustyti didžiuliai karnizai, šiek tiek baugu, kad paskutiniams žingsniams likus nenusisuktume sprando. Organizuojame saugą ir leidžiame virve, tai netrunka ilgai ir mes visi plius 2 lenkai namelio prieangyje. Staiga lenkų mergiotė nukrinta nuo suolo, net nespėjus nusiimti kačių, akimirka ir lietuvaičiai vėl prie jos, gabename į gyvenamąjį kambarį, numauname batus, ji atsigauna, girdome arbata, kišame į miegmaišį, panašu, kad dar vienas nuotykis baigiasi laimingai. Po 2 val., grįžta likę lenkai, taip pat sėkmingai pasiekę viršūnę. Mes ilgai nedelsiant sugulame, nes rytoj laukia paskutinė, bet ne lengvesnė diena kalnuose.

Sausio 2 d., keliamės vėliau, apie 7 val. lėtai kuičiamės, ir 9 val. pajudame slėnio link. Leidžiamės su saugomis, kelias status ir sudėtingas. 14 val. Žemiau Baraque Forestiere des Rognes stojame pietauti. Dedamės sniegbridžius, ėjimas darosi spartus, pakeliui sutikę į Montblaną kylančią porelę po valandos pasiekiame traukinuko stotį, tampa aišku, į keltuvą mes jau nespėjome. Prie keltuvo viršutinės stotelės ateiname 5.30, kavinukė neveikia, tačiau dega šviesa, pavyksta prisibelsti ir gauti arbatos iki 10 litų, papildomai paprašome vandens iš krano, tą gauname nemokamai. Atsipučiame ir vėl į kelią, dabar jau slidinėjimo trasomis smagiai ant užpakalių leidžiamės žemyn, bet pasiekiame akligatvį. Ką gi nieko baisaus, jėgų dar yra ir smagiai nučiuožtus 200 metrų žemyn tenka ropštis atgal. Vėliau seka ilgas ėjimas ir leidimasis ilgąja trasa, kuri ir veda prie apatinės keltuvo stotelės. Leidimasis kombinuotas kojinis-užpakalinis, tačiau gana varginantis ir pagaliau po 1,5 valandos leidimosi mes 19 val. pasiekiame Le House. Išaiškėja, kad autobusas į Chamonix bus tik po valandos. Męs su Arūnu bandom rasti nakvynę vietoje, tačiau grįžtam nieko nepešę. Andrius bando tranzuoti į Chamonix, tačiau taip pat be rezultatų. Atvažiuoja autobusas, šildomas! Po kelių minučių susivokiame, kad tai yra pirmosios minutės mums teigiamoje temperatūroje po 6 dienų kelionės, netrukus apie tai suuos ir bendrakeleiviai, bet mums ne motais, nes jau civilizacijoje, nuovargis slegia pečius, norisi ištiesti kojas, nusiprausti ir išgerti gurkšnį vyno ir alaus.

Kopė:

Kęstutis Navickas (dienoraščio autorius)
Juozas Bičkunas (fotografijos)
Aidas Bubinas (video)
Andrius Kriščiunas
Arūnas Kazlauskis

Aukščiausia Europos viršūnė

Aukščiausia Europos viršūnė, taip galima suprasti paskaičius knygutę apie Monblano viršūnę, kurią mes nusipirkom Šamoni miestelyje. Paminėtas ir Elbrusas, bet griežtai paminėta, kad tai nėra Europos dalis, ir klaidinga manyti, kad tai – aukščiausias Europos kalnas. Geografiškai sunku atskirti tikrąsias Europos ribas. Tebūnie tai aukščiausias vakarų Europos kalnas. O norint pabuvoti aukščiausiame Europos taške, teisingiausia užlipti į abi viršūnes.

Klaidinga manyti, kad tai lengva viršūnė, nereikalaujanti fizinio pasiruošimo. Techniškai ji nesudėtinga. Kuo galėčiau ją išskirti, tai masiškumu. Pasitaikius geram orui, maloniai stebina žiburėliu virtinė traukianti link tikslo – aukščiausio Alpių taško. Esant blogam orui šturmuoti tikrai nerekomenduojama. Galima lengvai pasiklysti. Didžiąją kelio dalį nuo Refuge Aig Du Gouter (3817 m) tęsiasi platūs šlaitai. Kuriuose esant blogam matomumui nesunku nukrypti nuo maršruto ir sunku atsekti kelią atgal. Taip ne vienas yra mirtinai sušalęs.

Liepos 5 d. per Milaną pajudėjom link Alpių. Išvažiavom šešiese. Milane išsinuomavome mikroautobusą. Nuo Milano iki Šamoni miestelio 250 km. Aplinkui Šamoni kempingų pasirinkimas didelis, o kainos – nedidelės.

Pasitiko mus prastas oras. Įžiūrėti aukštąsias viršūnes buvo sunku per plaukiančius debesis. Lietaus jau nuo pirmos akimirkos gavom. Pradžioje pasinaudojom keltuvu, kuris kelia nuo Les Houches (1010 m) miestelio iki 1794 m. aukščio. Toliau vardan geresnės aklimatizacijos ir vargo, judėjome savo kojomis. Taip pakilom iki Nid d Aigle (2372 m). Takas aiškus. Oras buvo prastas, lijo netgi stipriai. Noro nakvoti palapinėje nebuvo jokio. Tuo labiau, kad ir viešbutukas visai tuščias buvo. Ilgai nemąstę apsistojome jame. Kaina – 15 eurų už lovą.

Rytas. Planavom pajudėti anksti. Prabusti prabudome, bet judėti nesiryžome dėl lietaus. Po pusryčių vėl prigulėm. Vis gi pajudėjom! Takas aiškus. Per valandą pakilome iki Les Rognes (2768 m). Oras lietingas. Bandėm atsikvėpti apleistame namuke. Pastarasis buvo grūste prigrūstas pasimetusių dėl lietaus turistų. Dauguma jų buvo lietuviai. Prasidėjo staigus pakilimas, bet takas aiškus. Pakilome iki nakvynės vietos –Refuge De Tete Rousse ( 3167 m). Iki čia pirmieji pakilo per pusantros valandos. Norint apsinakvoti namuke reikia iš anksto rezervuoti vietas. Tikimybė pakilus gauti vietą lovoje nedidelė. Mes turėjom palapines. Bet lauke lijo ir įlindus į valgyklą visai nesinorėjo lįsti į lauką. Yra ir virtuvėlė pastato viduje, kur galima pasidaryti valgyti jei turi primusą. Mes vis gi nakvynės lovose išlaukėm, kurios kaina 20 eurų.

Pagaliau nelyja. Debesuota, bet debesys po mūsų kojomis. Užsidedam kates, apraišus ir kitą įrangą ir slenkam link taip vadinamo Mirties kuluaro. Mums pasisekė, kad prieš tai ir mums esant buvo šalta. Sniegas laikė akmenis, kad jie nekristu lavina. Pagrindinis pavojus – krentantys akmenys. Ir esant atšilimui čia velniškai pavojinga. Ir mums esant praskriejo keli akmenys. Yra įtemtas trosas, prie kurio galima prisirišti, kad atsitikus nelaimei toli nenuvarytum žemyn. Tam reikalinga virvė arba penkių metrų „ūsai“. Toliau eina status pakilimas, kurio peraukštėjimas 600 m. Sudėtingesnėse vietose yra prikalti kabliai su įtemtais lynais. Užsikabinus ūsus per karabiną visai saugiai galima jaustis. Tai turbūt sunkiausia techniniu požiūriu vieta neturintiems pakankamos patirties techniniame alpinizme. Vietiniai gidai kyla susirišę su klientais. Taip norėdami parodyti savo darbą ir duoti savotišką saugumo jausmą. Bet nemanau, kad verta tai daryti. Paslydus dviem ir trečias nuvažiuos žemyn.

Pakilom mes per tris su puse valandos iki Refuge Aig Du Gouter (3817 m). Oras nors ir saulėtas buvo, bet šilumos nejutome. Namukas pilnas. Pagal prognozes ateinančias dvi dienas turėjo būti geras oras. Klaidinga manyti, kad Alpėse aukštai pakilus gali būti kažkas panašaus į vasarą. Buitis ir aplinka daugiau priminė žiemą. Naktį temperatūra nusimatė – 16 laipsnių, o ir dieną pavėsyje buvo šalta. Pasistatėm palapinę, o dar trise nutarė bandyti laimę rasti nakvynę name. Nakvynę jie gavo po stalu, o kaina tą pati kaip ir lovoje (30 eurų ). Vandens pasiruošėm šturmui iš vakaro. Brangoka pirkti!

Šturmo naktis. Atsikėlėme antrą nakties. Pusryčiai, pasiruošimas ir į viršų. Kates užsirišom prie namuko. Apraišus taip pat užsisegėm, kaip ir virvę pasiėmėm. Nėjom susirišę, nes nemaniau, kad tai būtina. Dauguma grupių tai sėkmingai darė. Pats kopimas aiškus. Tamsoje vien judantys žiburėliai puikiai kelią rodo. Tai kaip traukinys judantis kalno viršūnės link. Pats maršrutas ilgas ir reikalaujantis ištvermės. Peraukštėjimas 950m , vedantis per kelias viršūnėles. Mums lipant rytas buvo šaltas ir vėjuotas. Rankų ir kojų pirštai šalo. Bet užsispyrimas padėjo pasiekti tikslą. Penkiese iš šešių užlipom į Monblano viršūnę. Vienam iš mūsų, manau, pritrūko motyvacijos.

Ilgai neužsibuvome. Nuotraukos ir žemyn. Leidžiantis pradėjom atšilinėti. Žemiau pasileidus pasidarė netgi karšta. Oras žymiai pagerėjo nuo tų pirmųjų dienų. Nusileidus iki palapinių pasijutome kaip keptuvėje. Nepaisant viso karščio griuvome poilsiui į palapines. Nuo pietų taip nieko ir nenuveikėme. Mąstėm apie rytdienos statųjį nusileidimą.

Ankstyvas rytas. Kol saulė neapšvietė kalno šlaito reikėjo nusileisti iki saugios vietos. Žmonių leidosi tiek pat kaip ir į viršų ėjo. Tai turbūt nesaugiausia ir durniausia kelionės dalis. Yra net tokių, kurie lipa per galvas leisdami akmenis, visai į tai nekreipdami dėmesio. Dėl žmonių masės nusileidimas lėtas ir pavojingas. Nusileidom per 4 valandas. Kuluarą perėjom susirišę, vieną virvės galą prikabinę per karabiną prie ištemto lyno. Atsikvėpimas. Kaip ir viskas. Toliau taku iki Nid d Aigle ( 2372 m). Nusileidome greitai. Didelei mūsų nuostabai traukinukas nevažiavo. Kažkoks gedimas. Andrius pajudėjo savo kojomis iki keltuvo. Labai jau vandens norėjo. O likę kantriai laukė ir sulaukė.

Kultūrinė programa. Dvi dienos. Pajudėjom Italijos link. Po ilgų svarstymų, ką toliau veikti ir kur pasiduoti, vis gi nugalėjo sveikas protas ir Uno žaidimas. Programos dalis – antras pagal dydį ežeras Italijoje. Miesteliai salose, picos ir viskas, kas priklauso po gero darbo!

Rolas
XGenomas